Rudenį (2 dalis)

(Tęsinys)

 Kastulė Subačienė su Maryti Jančieni pasakoj apie savus tėvus. Kap Marytės tėvas Izidorus samdė piemenis ganyc žąsų, avių, gyvulių. Pamena jos, kap ganė Stasys Lipčukas iš Ramoniškių ir kaiminystėj Vitas Marcinkevičus. Vienas mažesnis, kitas dzidesnis. Va jos pamena, kap sykį Izidorus savo piemeniu padavė šmotelį lašinių ir duonos. Ir sako: „Važuojam arkliais in Sainus. Kad nebūtai alkanas. Kap paganysi ir usinorėsi valgyc, acisėdis už krūmuko suvalgyk.“ Tas tep padarė. O anas pamatis irgi usinorėj. Šitas kap nesdalis, – pasdalino. Anam po to vė gerc usinorėj, tai kap pradės rinkc vuogas! Paeiliui visas, kokias cik randa, vis in burnų, kad netroškytų. Ir tep, ir tep valgė. Vakari Stasys papasakoj savo šaiminyku. Tas sako: „Nuveik ryti, aplankyk, mažu jau negyvas ar mažu sarga.“ Gi vilko vuogos tai gražai atrodo, alia jos kenkia žmogu. Tas nuveina – ogi draugas gyvas, cik sako: „Negaliu isitušcyc, vidurai kiba užkietėjo. Kas tynajus per vuogos? Rodės saldzos.“ O šitas sako: „Taigi vilko vuogos. Jau gerau jų niekadu nevalgyk, ba numirsi.“ Alia laimingai abudu išgyveno, abudu arci 90 metų. Cik vienam da brokas, o kitas viršinis tų 90 metų. Alia geri draugai ir dabar. Tas Stasys kiba nuo vaikystės daugiau pasičėdzinis, tai dabar jis vis ciek daugiau drūtesnis ir pats gauna rodų, ir vis da gaspadorauna.

Šamet kas norėj, tai pasrinko vuogų, o daugiausia tai grybų, ba an rugiapjūtės ir paskui da an rudenio kap susiėmė lietai, tai priaugo visokiausių ir iki valios.

ruduo

A. a. Adas Sinkevičus nuo sanovės žinoj ir savo sūnu aiškino, kad kap šlapi metai, kad vlosko riešutojo lapų parinkc ir vyrc bitukėm su cukru ar medu tokių arbatukį, tai nesusirgs. O da gerų patarimų pasakė. An Žagarų pakelėse auga necerpekas (liet. sprigė). Labai daug medaus bitės prineša iš šitų kvietkucų. Jiej rudeniop vis žydzi, kap jau niekas nežydzi beveik. Kas, macyc, nežinodamas išmetė an Žagarų pakelės su mėšlais. Ir kap pridzygo, tai ilga pakelė. Ir va šituom čėsu da žydzi, o katriej peržydėjį, tai kap pajudzini, tai sproginėja ir tep barsto sėklas. Tai va pasrinkau ir pasėsiu kitoj vietoj arci namų, tai turėsiu rudeninių kvietkucų ir gero medaus.

Šamet vargas ir žmonėm, ir bitukėm. Kap 2015 metais buvo per labai sausa, tep dabar per labai šlapia. Rugsėjo pabaigoj nustoj lyc, tai žmonės da kap kur kap cik nukirto javus usilikusius. Kici laukė, kad nudzūtų ražienos, šitom dzienom ėmėsi arc, akėc, sėc žieminius javus, kici kasė bulves, alia stebuklingai pasidarė atsparos, kad jos nepūsta, o ciekas gavį lietaus, mirko. Kur klonukuose, tai yra pripuvusių, o kur aukštesnėse vietose, tai visai gerai užaugo. Ir koki gardūs bulviniai blynukai, cik pirštus laižyk ir liežuvio nenuryk.

Gardzos bulvės su lupynu išvyrtos. Va pamenu, kap mama seniau prišucina kiaulėm kacilų (paskui jau buvo parnykai) bulvių ir išpila in lovį. Tai sakau: „Palaukit, nešiečkavokit.“ Tai mes, vaikai, sulakiam, in rankutes po bulvei, pusiau perlaužam, apsilupam lupynų ir kad valgom. Su rūgštu pienu labai gardu, su kopūstais. Delikatesas, sakytau. O jei namie išverda skustas bulves, tai žinojo, kad neišliec, o an sutrupytų su drusku cibulukų užpila, ir kap gardu. Jei da agurko rūgyto intarkuoja, tai jau sakydavom – karališkas valgis.

Rugsėjo pabaigoj reikėj vis nuimc daržoves, daržus. Šamet gerai, kad nustoj lyc per visų nedėlių. Žmonės skubinos, kap galėdami graicau rinko, kas užaugo po žami, ir vežė in sklepus. Kap katriej tai šlapumoj kasė bulves ir dzovino. Aplipusias žami turi gerai išdzovyc, ba supus, jei an krūvos ilgiau pagulės. Ot vasara šlapia ir ruduoj per daug šlapias, nu alia prie visko reikia priprasc ir susitaikyc. Sakau, kiba ir daržovės, ir javai atsparesni tam šlapumu, kap prieš du metus sausam oru. Kų padarysi? Kap dau Dzievulis pasėc, pasodzyc, tai dau ir nuimc. Da palyginus vis ciek bus ko valgyc, o savo auginimo viskas gardzausia. Kukurūzai neužaugo aukšci kap anais metais, kur klonukuose, tai užmirko ir visai menkucai, nu alia raikia nuimc ir ciej. O ca pradza spalio ir vė lietaus usinašino, kaži, kap duosis nuimc. Žiemkencai matosi, kur pasėta rugsėjo vidurin, tai išmirko ir pagelto, nežinia, kap peržiemos, ar išvis augs, ar acigaus po ilgo mirkimo vandenin, ar nereikės vietom atsėc iš naujo.

 (Pabaiga)

 Papasakojo Cilė Adukauskaitė-Grizevičienė

Užrašė Eugenija Pakutkienė