Kad vieta pasirenkama prie ežero – įprasta. Sąskrydžiai vykdavo Klevų kaime, Vaitakiemyje, Žagariuose. Iki dabar rengiami Burbiškiuose prie didžiulio ir gražaus Galadusio, patogioje vietoje (pirmiausia Vinco Aleksos žemėje, paskui greta buvusioje valstybinio žemės ūkio žemėje, vėliau tapusioje Juozo Žukausko, o paskui jo sūnaus Romo nuosavybe).
O štai ką prisiminė apie sąskrydžius keletas pakalbintų žmonių. Albina Grigutienė iš Klevų pasakojo:
– Dar jauna buvau, pati nedainavau, bet visas kaimas dalyvavo, daug žmonių. Žinau, kad Elena Buračiauskaitė-Zdanienė mokė Lumbių ir Klevų vaikus, jaunimą šokti ir su jais dalyvavo sąskrydyje Klevuose. Apie 1960-uosius Klevų piliakalnyje, prie Klevo ežero, Ramoniškių pusėje, vyko per trejus metus sąskrydžiai nuo 10 valandos sekmadieniais po rytinių mišių. Per 5 valandas koncertavo daug grupių. Kalno papėdėje tarp Klevo ir Klevaičio ežerų koncertavo kolektyvai, o žmonės sėdėjo pakalnėje, tad gerai matė. Koncertas labai ilgas, nes daug grupių gražiai parodydavo savo veiklos vaisius. Buvo dainos, šokiai, monologas vienas kitas. Po koncerto vieni eidavo namo, kiti susinešę maisto, kaip ir dabar, vakarojo, vaišinosi ir toliau dainavo, šoko. Lietus lyg ir nesutrukdydavo.
Genius Latvys porino:
– Žinau, jog dabar reikia daug leidimų iš įvairių įstaigų surinkt, kad įvyktų toks masinis renginys kaip sąskrydis, bet seniau leidimų irgi reikėjo, kad galėtume pasilinksmint. Tėviškėje Rimkežeriuose, kai grįžome iš Lietuvos, apsitvarkėme namus, ir po rugiapjūtės ar gal bulviakasio didžiulis noras buvo sueit jaunimui kartu pasilinksmint. Buvo nemažai grojančių, dainuojančių. O čia netoli buvo užkarda ir Krasnavo komendantūra, iš kurios reikėjo gaut leidimą viešam suėjimui. Tai ne sykį man pačiam teko eit prašyti tokio leidimo. Sykį iš vietinio Krasnavo komendanto negavau tokio sutikimo, tai nuvykau dviračiu į Suvalkų vyriausybę ir jie leido. Vakaras įvyko trobos vienam gale, bet atėjęs patikrinti komendantas norėjo išvaikyti visus, nes tikras buvo, kad sueina jaunimas be leidimo. Kai parodžiau viršesnių valdžių popierėlį, tik mostelėjo ranka ir nuėjo.
Daugelis vyresnių vadina piliakalniu tą suėjimą, didelį koncertą prie ežero. Pirmieji piliakalniai buvo netoli mūsų sodybos (sukūręs šeimą apsigyvenau Grigučių sodyboje). Suvažiavo vežimais daug žmonių ir įrengtoje ant žemės (pakabinus austas lovatieses) scenoje grojo, dainavo, šoko. O paskui jau kaimynystėje, Balulių žemėje, tokioj pakrantėje, ant piliakalnio šlaito, tarp dviejų Klevų ežerų buvo.
Algirdas Nevulis sakė:
– Saviveikla mūsų krašte gyvavo prieškariu ir pokariu. Nepamenu, kelintais metais įvyko pirmas sąskrydis. Žinau, kad didelio formato „Aušroje“ buvo apie tai rašoma ir įrengtos scenos su pakabintomis kaimo audėjų išaustomis gražiomis lovatiesėmis nuotrauka buvusi.
Algirdas Skripka pasidalijo tokiais prisiminimais:
– Kai pirmininku LVKD buvau išrinktas 1959 m. spalio 25 d., tai po metų surengė draugija sąskrydį vasarą pas Albiną Balulį. Žiūrėjom, kad kalnas, kad ežeras būtų, ir tiko vieta Klevų piliakalnyje (Balulių žemėje). Mūsų krašte veikė labai daug meno kolektyvų ir visi buvo pakviesti pasirodyti, iš viso apie 18 grupių. Suvažiuodavo žmonės vežimais, dviračiais, mažai kas motociklais. Grupės veikė LVKD skyriuose, svetainėse beveik kiekvienam kaime, tarp kitų ir Radžiūčiuose (pas Valukonius), Dusnyčioj pas Klimasarus, Lumbiuose (kurie jau net nepaminimi niekur).
Trejus metus prie Klevų piliakalnio vyko sąskrydžiai. Vienais metais buvo Dusalio ežero pakrantėje Žagariuose. O paskui Burbiškiuose prie Galadusio ežero: vieną sykį prie Aleksų sodybos, po to valstybinio ūkio nuosavybe esančioje žemėje. Svarbu buvo surasti tinkamą vietą ir scenai, ir žiūrovams. Pakalnė prie siaurėjančio Galadusio ežero buvo tinkama. Bent per valstybinės sienos perskirtą Galadusio ežerą turėjome ryšį su Lietuva. Koncerto galėjo klausytis ir susibūrę kitam krante Lietuvos žmonės. Be to, Burbiškiai arčiau Punsko ir kitų kaimų. Iš valstybinio ūkio lengviau buvo išsinuomoti tai dienai negu iš privačių asmenų, nes ūkininkams suvažiavę arkliais sutrypdavo žolę. Laikui bėgant padaryta betono scena, stogelis, privesta elektra, vandentiekis. Suvažiuoja daug mašinų.
Valanda tiko po mišių, popiet. Dabar dėl valandos nepatenkinti ūkininkai, nes kaip sykis apyvokos laikas. Kai kas sako, kad reiktų pakviest kunigą, kuris renginio pradžioje atnašautų trumpas mišias, o po to vyktų sąskrydis. Tik valanda būtų patogi, pvz., 10, arba jau vėlyvesnė, kokia 18, tai ir laužui geras laikas…
Kastulė Žukauskienė pasakojusi:
– Žinau, kad kelerius metus Klevuose vyko piliakalnis, paskui pas Aleksus Burbiškiuose gal per trejetą metų rengti ansamblių suvažiavimai prie Galadusio ežero, po to kaimynystėje iš Krasnavo valstybinio ūkio išnuomojo pakrantę draugija ir ten vyko sąskrydžiai. Po mano vyro mirties jau bus apie 20 metų, kaip mūsų sūnus Juozas pirko iš to valstybinio ūkio žemės, tarp kitko, tą lauką prie Galadusio ežero. Išlikusios kelios „būklės“, kur kažkada gyvenę žmonės. Ant kalno gyveno Krakauskai. Jų duktė prieš karą nuskendo netyčia ežere. Jų sodyba buvo, kur dabar išsistato prekiautojai namelius. Buvusių sodybų ir šios žemės savininkai per karą išvyko į Lietuvą ir negrįžo, užtat valdžia nusavino. Čia ir panašiose vietose įsikūrė valstybiniai ūkiai.
Kelias paežere buvo zonoje ir tik kareivių reikalams naudojamas, eilinis neturėjo teisės juo važinėti ar eit, jis buvo apaugęs žole, nes mažai naudojamas. Kelias tik vėliau žvyruotas. Juo patogu iš vienos pusės – iš Punsko dalyviams atvykti tiesiai prie scenos, o iš kitos pusės – nuo Seinų.
Vitas Jankeliūnas kalbėjo:
– Klevų piliakalny su Vidugirių saviveiklininkais parodėme tokį vaidinimuką. Gerai tada vaidino ponaitį Gutauskas – stambus, aukštas lietuvis. Gal pagrindinį vaidmenį atliko Marytė Černelienė. Jonas Stankauskas (į jį užteko pažiūrėti, ir jau juokas ėmė – labai komiškas žmogutis, jis tokius ir vaidmenis atlikdavo) ir kiti žmonės gerai vaidino. Aš ir daug kitų gražiai po to padainavome.
Apie 1970 m. vyko sąskrydis prie Gulbinio ežero Klevuose (vėliau tą ežerą pavadinto Plaskiu). Paskui Žagariuose prie Dusalio gal du kartus, o anksčiau Vaitakiemyje ir Burbiškiuose dar buvo. Ten daug vietos, tai visiems patogu. Vyksta sąskrydžiai prie Galadusio ir dabar. Bet man tai labiausiai patiko Klevų piliakalnyje.
Veronika Kazlauskaitė, gyvenusi Burbiškiuose, prisiminė:
– Iki karo čia, kur pokariu įsikūrė Burbiškių valstybinis ūkis, tai gyvenę Krakauskai. Pažinojau jų dukras Julę ir Marytę, kuri prigėrė išplaukusi Galadusio ežere. Ant kalno prie griovio, kur išlikus obelis ir dar keli vaismedžiai, gyveno Jankauskai. Paskui jų sodyboje įsikūrė Vasiliauskai (jo žmona Gylytė). Jie irgi išvyko į Lietuvą ir negrįžo. Klonyje Kliūčinykų namai buvo, paskui Tomkevičius ten apsigyveno, iš jo nusipirko Lisiauskas iš Lumbių, bet išvyko į Lietuvą. Tomkevičius pokariu atgavo ar išsipirko.
Žmonės nuo seno mėgo dirbti ir poilsiauti gamtoje. Čia gera kiekvienam, ištroškusiam poilsio, nesvarbu, ar jis gyvena kaime, ar mieste. Galadusio pakrantė Burbiškių kaime viliote vilioja kiekvieną. O sąskrydis – ne tik puiki proga su šeima pabūti gamtoje, susitikti su draugais, pažįstamais, giminėmis, bet ir nemokamai patogioje ir gražioje vietoje pasiklausyti ansamblių koncerto. Tik reikėtų skatinti ilgiau pabendrauti ir ansambliečius, ir žiūrovus. Mat šiais laikais kiekvienas skuba, o seniau būdavo ir pasibuvimas prie laužo, ir šokiai. Tegul kuo ilgiau gyvuoja ši tradicija!
(Pabaiga)
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl