Seinų vysk. Juozapas Olekas (Joseph Hollak), administratorius prel. Povilas Krajevskis, vysk. Antanas Baranauskas
Seinų vyskupija turėjo tris vyskupus sufraganus (vyskupo padėjėjus). Trečias iš jų buvo Juozapas Olekas (Joseph Hollak). Jis gimė 1812 m. Kriauniškiuose, Pilviškių parapijoje, garsiosios giminės šeimoje, kuri davė Seinų diecezijai nemaža kunigų. Jo tėvas buvo pasiturintis, baigęs Vilniaus universitetą, bet mėgo žemės ūkio darbus. Jis dirbo sunkius fizinius darbus. Vedė lietuvaitę Bartašiūtę iš Bartninkų kaimo. Su vaikais namuose kalbėjo lietuviškai, o kai šie paaugo – prancūziškai. Juozas Olekas mokėsi pirmiausia namuose, vėliau Seinuose, o 1832 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Buvo gabus ir dėstytojai pasiuntė jį į Varšuvos didžiąją seminariją. Įšventintas kunigu apsigyveno Suvalkijoje. Netrukus dvasinė vyresnybė paskyrė jį Radzimino gimnazijos prefektu ir 25 m. kurčiųjų-nebylių mokyklos mokytoju.
1866 m. paskirtas labai didelės Visų šventųjų parapijos Varšuvoje klebonu. 1883 m. pakeltas Aratos vyskupu. Apsigyveno Vilkaviškyje ir buvo šios parapijos klebonas. Nors jau buvo 70 m. ir silpnos sveikatos, važinėdavo pas ligonius, sakydavo pamokslus, rūpinosi visokiais tikinčiųjų reikalais.
Vyskupas Juozapas Olekas išgyveno Lenkijoje 50 metų, tačiau savo gimtosios kalbos neužmiršo. Būdamas Varšuvoje, laikė lietuvę šeimininkę ir lietuvį vargonininką. Gyveno vargingai, nesirūpino patogumais, mylėjo pavargėlius ir juos šelpdavo. Jo sutana buvo sulopyta. Žmonės jį vadino pirmųjų krikščionybės amžių vyskupu.
Žmonės savo ganytoją labai mėgo, duodavo jam gausiai aukų, bet vyskupas išdalydavo viską elgetoms. Kad šelptų neturtinguosius, imdavo net paskolų. Mirė 1891 m. Vilkaviškyje, sulaukęs 78 metų. Palaidotas netoli bažnyčios esančioje koplyčioje. Jokių materialinių turtų ir skolų nepaliko. Buvo parašęs labai gerą katekizmą, kokio anais laikais nebuvę.
Mirus vyskupui Viežbovskiui jo pareigas per 4 metus ėjo administratorius prel. Povilas Krajevskis. Jis gimė 1824 m. Lomžos gubernijoje. Mokėsi Lomžoje, Tikocino seminarijoje, o ją panaikinus – Seinų kunigų seminarijoje. Jo valdymo laikais kilo rusų kalbos mokymo kunigų seminarijoje klausimas. Šiuo reikalu vyko ilgos rusų valdžios derybos su Roma. 1897 m. perdavė vyskupijos valdymą naujam vyskupui Antanui Baranauskui. Pats grįžo į Lomžos parapiją. Mirė 1901 m.
Vyskupas Antanas Baranauskas – tai pirmas aiškus lietuvis Seinų vyskupas, kartu poetas, rašytojas. Vyskupiją perėmė valdyti 1897 m. Valdė ją 5 metus. Apie A. Baranauską daug parašyta, išleisti jo raštų rinkiniai. Čia trumpai paminėsiu vyskupo jaunystę ir vėlesnį vyskupavimo laikmetį.
Baranauskas gimė 1835 I 17 d. Anykščiuose. Jo seneliai vadinosi Baronais. MokėsiAnykščių, vėliau Rumšiškių raštininkų mokykloje. Baigęs mokslus raštininkavo Žemaičiuose, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Šis darbas jam nepatiko. Nusipirko už pasiskolintus 10 rublių Telšių progimnazijoje 4 klasių baigimo liudijimą, įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia pasireiškė savo gabumais. Ją baigęs, seminarijos vadovybės rekomenduojamas, profesorių sudėtomis lėšomis M. Valančiaus buvo išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją. Kunigu įšventintas 1863 m. Po to kaip valdžios stipendininkas studijas gilino Miunchene, Romoje, Insbruke, Liuvene. 1865 m. (ne visai metus) profesoriavo Petrapilio kunigų akademijoje. Metų pabaigoje vysk. M. Valančius jį atšaukė ir paskyrė savo vyskupijon katedros vikaru, vėliau seminarijos profesoriumi Kaune. A. Baranauskas čia dėstė homiletiką, dogmatinę teologiją ir lietuvių kalbą. 1874 m. paskirtas seminarijos inspektorium, 1879 m. pakeltas kanauninku, 1883 m. prelatu.
Popiežius Leonas XIII 1882 m. paskyrė A. Baranauską Žemaičių vyskupijos sufraganu. 1884 m. išėjęs iš seminarijos, liko konsistorijos oficiolu ir per 13 metų buvo vyskupo M. Paliulionio padėjėjas. Būdamas vyskupas, apleido savo lituanistinius tyrinėjimus, bet nenutraukė matematikos darbų, kuriems skyrė daug laiko. Baranauskas buvo gabus matematikas. Jis padarė nemažai „atradimų“. Vėliau paaiškėdavo, kad tie „atradimai“ buvo jau anksčiau rimtų mokslininkų atrasti.
Netikėtai 1897 m. buvo nominuotas Seinų diecezijos vyskupu. Seinuose buvo gruodžio 28-osios rytą ir tuojau laikė iškilmingas mišias. Žmonių susirinko didžiulė minia. Pačių kunigų buvo 130. Vyskupą pristatė, aišku, lenkų kalba prel. Krajevskis. Vyskupas taip pat jam atsakė lenkiškai, bet po mišių kalbėjo lietuviškai. Tai padarė didelį įspūdį lietuviams ir sustiprino jų lietuvybę.
Vysk. A. Baranauskas lankė parapijas, teikė Sutvirtinimo sakramentą, kėlė tvarką bažnyčioje, mokė kunigus, ruošė rekolekcijas, stiprino žmonių tikėjimą.
Buvo didelis formalistas, bet kartais ir nesilaikydavo valdžios ir Bažnyčios nuostatų. Turėdavo ir daug nemalonumų.
Kai vyskupas lankydavo bažnyčias, klebonai stengdavosi kiek įmanoma geriau sutikti. Vyskupui tai tiko ir jis to norėjo. Ne visada tie vizitai parapijiečiams ir kunigams patiko, nes vyskupas sakydavo labai ilgus pamokslus. Jie tęsdavosi valandą, o per iškilmingesnes pamaldas net 4 valandas. Visi stebėjosi, iš kur vyskupas ima tiek jėgų, bet vieną kartą, kalbėdamas litaniją, atsiklaupęs ant klaupyklos, ėmė ir užmigo.
Baranauskas buvo labai darbštus, bet ir asketas. Pasninkaudavo kaip pirmieji krikščionys. Sunkiai atleisdavo nuo kokių nors bažnytinių pareigų. Net kai iš Romos gavo tam tikrą atleidimą nuo pasninkų Seinų vyskupijai, paslėpė dokumentą ir žmonėms neskelbė. Be to, A. Baranauskas stengėsi pakelti kunigų mokslo lygį, įsakė ruošti klierikams 8 dienų rekolekcijas, kurioms pats dažnai vadovaudavo, sakė pamokslus, vadovavo jų dvasiniam gyvenimui, rūpinosi neturtingaisiais. Vyskupas sąžiningai tvarkė finansinius reikalus, ruošė giesmių tekstus, savo spaudą pats apmokėdavo, o vėliau dalydavo nemokamai. Knygynuose jo knygų nebuvo galima pirkti. A. Baranauskas jaunystėje buvo didelis patriotas. Vėliau taip pat niekada savo lietuvybės neišsižadėjo ir viešai ją išpažindavo. „Tėvynės sargas“ (1903 m. 13 nr.), nusakydamas poemos „Anykščių šilelis“ atsiradimo priežastis, pateikė paties autoriaus pasakojimą. 1857/1858 mokslo metais Varnių seminarijos profesorius A. Gabšys-Gabševičius pamokslo metu paskaitė A. Mickevičiaus „Pono Tado“ girių aprašymą ir gyrė lenkų kalbos grožį, jos turtingumą, skambesį. Iš lietuvių kalbos pasityčiojo, kad ji tinkama tik piemenims ir tamsuoliams, bet ne kilnioms mintims išreikšti. Ši kalba klierikui A. Baranauskui „lyg peiliu širdin įsmego“. Šis įvykis paskatino A. Baranauską parašyti „Anykščių šilelį“ ir įrodyti, kad lietuvių kalba tinka poezijai.
Kiek vėliau, kai A. Baranauskas pradėjo artimiau bendrauti su lenkų dvasininkais ir dvarininkais, jis nepalankiai žiūrėjo į lietuvių visuomenę ir tautinį lietuvių atgimimą. Atrodo, kad nenorėjo, jog lietuviai atsiskirtų nuo lenkų. Jis pasisakydavo prieš aušrininkų-varpininkų veiklą bei prieš 1890–1900 metų lietuvių kunigų veikimą. Savo raštuose laikėsi lenkiškų raidžių rašybos, lenkiškų barbarizmų. 1875 m. mirus vyskupui M. Valančiui, A. Baranauskas pasakė lenkišką pamokslą. Per procesiją uždraudė lietuviškai giedoti ir liepė lotyniškai. Pagal jį, lietuviškos giesmės, nors ir iš lenkų kalbos verstos, neturi Bažnyčios aprobacijos. Apsilankęs Garliavoje, kur visiškai nebuvo lenkų, vesdamas procesiją, užgiedojo lenkiškai… Galbūt A. Baranauskas manė, kad lietuviai, glausdamiesi prie gausesnių lenkų, galės sėkmingiau priešintis rusinimui. Sulaukęs 64 m. pradėjo versti Šv. Raštą į lietuvių kalbą. Tai buvo jo paskutinis darbas, kurio nespėjo pabaigti. Vyskupas buvo persidirbęs, neklausė gydytojų ir toliau taip dirbo. Pradėjo reikštis priepuoliai. 1902 IX 13/26 d., baigęs rekolekcijas, jis kalbėjo apie Šv. Rašto vertimą ir paklausė kapeliono J. Laukaičio, ar kas jį užbaigs. Pasikalbėjęs su Laukaičiu atsistojo nuo stalo ir nuėjo į savo darbo kambarį. Po dviejų valandų mirė.
Vyskupo laidotuvės buvo labai iškilmingos. Vien kunigų buvo 130, klierikų 70, atvyko 3 vyskupai. Laidotuvių metu buvo sakomi keli pamokslai, tarp kitko, ir lietuviškai. Vyskupas buvo palaidotas Seinų katedros Švč. Marijos koplyčioje, priešais vysk. Viežbovskio kapą.
Po laidotuvių, tvarkant velionio vyskupo palikimą, Seinuose įvyko ir jo bibliotekos varžytinės. Dėl jos varžėsi Seinų seminarijos rektorius kan. Giedraitis ir Žemaičių kapitulos kanauninkas Pavilonis. Varžytines laimėjo kan. Giedraitis.
(V dalyje – apie administratorių prel. Juozapą Antanavičių ir paskutinį Seinų vyskupijos vysk. Antaną Karosą)
M. Malinauskienė, punskas.pl