Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. Evangelija (Jn 2, 13–25)
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Katalikų Bažnyčia šiandien švenčia Laterano Bazilikos pašventinimo šventę. Ši šventė į visuotinį Romos Bažnyčios kalendorių buvo įtraukta XVI a. Laterano bazilika yra laikoma visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motina, taip pat Romos vyskupo katedra.
Bažnyčia šios dienos švente nori išreikšti pagarbą ne vien Laterano bazilikai, bet taip pat visoms kitoms šventovėms, kurios buvo pastatytos tikinčiųjų dėka visame pasaulyje. Kiekviena bažnyčia yra Dievo namai, o ne vien maldos namai, kaip galime tai pastebėti kitose religijose. Taigi Bažnyčia mums primena, kad visi mes esame gyvaisiais Dievo namais. Kaip iš daugelio plytų ar akmenų yra pastatomas bažnyčios pastatas, taip ir tikintieji sudaro Kristaus Bažnyčią. Laterano bazilika tapo pirmąja katalikų šventove, kuri iškilmingu būdu buvo dedikuota pačiam Dievui. Ši šventė mus pastato ties Bažnyčios slėpiniu, kurio pamatas yra Jėzus Kristus, o uola – apaštalas Petras. Ir primena mums tai, jog vietinės Bažnyčios yra stipriai susijusios su Apaštalų Sostu.
Evangelijoje Kristus mums šiandien kalba apie pagarbą Dievo namams. Visi mes žinome, kad Dievas yra vertas didžios pagarbos, lygiai verti pagarbos yra ir Jo namai. Taip, Dievas nėra tapatus pastatui, bet pagarba Jam ir Jo namams turėtų būti derama. Nepamirškime to. Nes kai visa tai pamirštame, tuomet papiktiname kitus ir Dievui pasirodome nebrandūs ir stokojantys kultūros. Pagarba, dėmesys, supratingumas, taktiškumas, romumas, savitvarda – tai savybės, kurios tik puošia mus Dievo namuose. Tuo tarpu grubumas, egoizmas, puikybė, žeminimas, nesiskaitymas, pyktis – tai savybės, kurios byloja apie išminties stoką mumyse, o kartu ir Dievo namuose. Niekas nėra tobulas (tik vienas Dievas), tačiau tobulumas prasideda nuo pastangų.
Bernardinai.lt archyvas