2018-aisiais Lenkijoje minimi šventojo Stanislovo Kostkos (1550-1568) metai, nes sukanka 450 metų nuo jaunojo jėzuito mirties. Taip pat šiemet spalio mėnesį prasidės specialusis viso pasaulio vyskupų sinodas, skirtas aptarti jaunimo sielovados klausimus. 1674 metais popiežius Klemensas X paskelbė Stanislovą Kostką šventuoju ir pavedė jam globoti Lenkijos Karalystę bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Abi šios valstybės švenčia šiais metais 100-ąjį Nepriklausomybės Jubiliejų, todėl šventojo Stanislovo metai puiki proga pažvelgti į jaunimą, kuris yra kiekvienos visuomenės viltis.
Pradedant šiuos šventojo garbei skirtus metus prasidėjo ir jo relikvijų piligrimystė per visas vyskupijų parapijas. Kovo 13 dieną, minint popiežiaus Pranciškaus išrinkimo 5-ąsias metines, šventojo Stanislovo relikvijos buvo priimtos ir Punsko parapijos jaunimo. Pirmiausia prie jų meldėsi Vidugirių pagrindinės mokyklos bendruomenė, vėliau Punsko bažnyčioje šv. Mišių aukoje susivienijo visų Punsko mokyklų mokiniai ir mokytojai. Šis relikvijų sutikimas buvo puiki proga pradėti ruoštis būsimam popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje rugsėjo 22-23 dienomis, Vilniuje ir Kaune, bei pasidžiaugti mūsų jaunimo atvirumu ieškant gilesnio ryšio su Dievu.
Kun. Marius, punskas.pl
Trumpa šventojo Stanislovo biografija
Šv. Stanislovas gimė 1550 m. Rostkove, Lenkijoje, lenkų didikų šeimoje. Jo tėvas buvo kaštelionas ir karalystės senatorius. Nors Stanislovas augo kilmingoje šeimoje ir buvo rengiamas visuomeniniam gyvenimui, tėvai rūpestingai jį auklėjo kataliku: saugojo nuo prabangos ir netenkino jokių užgaidų.
Būdamas 14 metų jis buvo pasiųstas į jėzuitų kolegiją Vienoje. Stanislovas mokėsi kalbų ir buvo Šv. Barboros sodalicijos narys. Būdamas rimtas ir ramaus būdo, jis vengė nereikalingų draugysčių su lankytojais, tenkinosi vien savo studijomis, kaip didiko sūnus rengėsi labai kukliai ir daug laiko melsdavosi ir mąstydavo.
1565 gruodžio vidury Stanislovas rimtai susirgo kažkokia neaiškia liga ir buvo manoma, kad visiškai nepasveiks. Kadangi tykojo grėsmė gyvybei, ligonis pasiprašė, kad jam būtų atneštas Švč. Sakramentas, tik brolis Paulius atkalbinėjo jį nuo šio žingsnio, aiškindamas, jog nieko tokio grėsmingo čia nėra. Iš tikrųjų, kad nepašauktas kunigas, čia buvo visai dėl kita ko: senatorius Kimberkeras, kurio namuose jiedu abu gyveno, buvo užkietėjęs protestantas, todėl neleido, kad į jo namus įžengtų kunigas su Švenčiausiuoju. Supratęs, kad Paulius neketina kviesti kunigo ir trokšdamas priimti mūsų Viešpatį Šv. Komunijoje, Stanislovas meldė šv. Barboros, draugijos globėjos, kad paprašytų Aukščiausiąjį, kad būtų leista jam prieš mirtį priimti Komuniją. Toji nuolanki malda buvo išklausyta nuostabiausiu būdu: šv. Barbora su dviem angelais pasirodžiusi kambaryje, atnešė sergančiam jaunuoliui komunikantą. Pasibaigus šiam paguodos apsilankymui, Stanislovui pasirodė su Kūdikėliu ant rankų Švč. M. Marija ir leido dieviškajam Vaikeliui pabūti Stanislovo rankose, paskui paragino jį stoti į Jėzaus Draugiją. Po šių nepaprastų malonių Stanislovas pasveiko ir vėl galėjo mokytis kolegijoje.
Nepaisydamas griežtų tėvo protestų, jis nusprendė tapti jėzuitu ir pabėgo į Dilingeną, Vokietiją, kur susitiko šv. Petrą Kanizijų. Šis pasiuntė Stanislovą į Romą. Ten šv. Pranciškus Borgia 1567 m. priėmė jį į ordino narius. Po metų, rugpjūčio 15 d., Stanislovas Romoje mirė, tačiau buvo ilgai prisimenamas dėl savo nuolankumo ir tyrumo. Kanonizuotas 1726 m.
1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus bei beviltiškus ligonius.
Ikonografijoje vaizduojamas kaip jėzuitų novicas, klūpantis prieš Švč. Sakramentą; priimantis komuniją, laikantis ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Tačiau pagrindinis jo atributas – skaistybės simbolis lelija.
Pagal www.bernardinai.lt