Vėlinių proga prisiminkime 2012 m. gruodžio 18-osios naktį amžinu miegu užmigusį lietuvių poetą ir eseistą Stasį Stacevičių. Paradoksalu, kad kuo daugiau laiko skiria mus nuo Stasio mirties, tuo sunkiau susitaikyti su mintimi, kad Jo nėra tarp mūsų, kad tiktai negrįžtamai buvo.
Stasys Stacevičius gimė 1959 metų lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą vakarą. 1978 metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tarnavo sovietinėje armijoje. Į universitetą nebegrįžo. Didžiąją dalį gyvenimo skyrė žurnalistikai. Išleido aštuonias poezijos knygas: Vienkiemio valanda (1990), Juodvarnių žemė (1994), Perkūnės pasiilgę (1997), Toli kriokliai (1999), už kurią tapo 2001 metų „Poezijos pavasario“ laureatu, Luktels ūkaujančių Bedugnis (2003), Juodoji (2005), Ne ėriukai nakty (2008), Stiklinė (2012). Po mirties Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė eseistikos knyga Milda supaisys.
Kiekvieną gruodžio 18-ąją per tyrlaukius, per laiką ataidi prieš daugelį metų ištarti poeto Stasio Stacevičiaus žodžiai: „Laimingas esu, kad gyvenu ne karo, bado ir ne maro metais, ne ledynmetyje, ne tremtyje, ne kalėjime esu, beveik sveikas dar, nesu nieko tyčia ar netyčia nužudęs, ir metų man dar ne penkiasdešimt, ir graži gyvenimo draugė dar laukia, ir mama dar kvėpuoja, ir… Autobusas gaudžia lėkdamas gal skersai žvarbų vėją, autobusai į praeitį nevažiuoja, ir tame ūžime lyg nerealios tampa visos mano nelaimės ir laimės, visos mano šlovės ir gėdos lyg nebuvusios, berods, nėra pažįstamų autobuse ir tarp keleivių jaučiuosi beveik laimingas ir vienas kaip… Kaip Dievulis? Ne, kaip S. Stasys, kuriam tik retkarčiais sekėsi, bet dabar taip gera dvi valandas autobuso prietemoj dar pasvajoti lyg vaikui, užsnūsti prie lango, pilno pralekiančios nakties – ramybė, ramybė.“
Ramybėje užsnūdo Jis, grįždamas iš dėdės laidotuvių, pūgotą ir šaltą praėjusių metų gruodžio aštuonioliktosios vakarą.
Tikiu, labai noriu tikėti, kad už gyvenimo ribų yra Gudakiemio vieškelis, kuriuo važiuojant reikia pasukti duobėtu lauko keleliu į dešinę, per arimą. Ten tebestovi sodyba, troba, senas sodas, stalas po obelim… Mus pasitinka šokinėjantis šuo. Stasys kviečia į saulės nutviekstą verandą.
Stasys sako beveik laimingas esąs, kad pas Jį dabar ne žiema, ne pavasaris, ne vasara, ne ruduo, kad atlėgo įtampa, nerealios tapo visos buvusios nelaimės ir laimės, šlovės ir gėdos… ir kūrybai liko tiek laiko, anapus gyvenimo, kuriame Jam tik retkarčiais sekėsi. Čia, amžinybėje, savo vienkiemyje, neturi jokių blogų kėslų, telefono bei ratų, tačiau turi beveik visus tuos pačius žalingus įpročius ir daug visokių sumanymų…
Sigitas Birgelis, punskas.pl