Tokie žodžiai kaip ačiū, prašau, atsiprašau pamažu dingsta iš visuomenės žodyno. Dažniausiai kas pasėjama, tai ir pjaunama. Bendravimo modelis išsinešamas iš namų, vėliau taikomas pokalbiuose su aplinkiniais. Pagarbos pamatai – namuose. Tėvai turėtų skiepyti vaikui mandagumo dėsnius nuo mažens, nes jie atsakingi už atžalų auklėjimą. Suaugusiųjų elgesys yra kopijuojamas, todėl reikia kreipti dėmesį ne tik į tai, ką darome, bet ir – ką sakome.
Didmiesčiuose žmonių kaip skruzdžių. Manome, kad niekam nerūpi mūsų elgesys, tai kam stengtis? Bet tai turi būti svarbu pačiam sau. Žmogus, kuris velniškai bijo minėtų trijų žodžių, negerbia ne tik kitų, bet ir savęs. Geriau suklysti ir tai pripažinti, negu visuomet vaidinti teisų.
Mandagumo žodžiai daro geresnį poveikį negu priekaištai ar kritika. Todėl geriau ne lazda, o cukrumi. Dainuojama: „Deja, aš klystantis, deja, aš žmogus.“ Vertėtų vartoti šį paprastai nepaprastą žodį – atsiprašau. Kiekvienas mūsų laukia, kol kitas pirmas išties ranką. Tai nėra vaistas visiems atvejams, bet kartais to užtenka. Gyvenimas – detalės, žmogus taip pat. Detalės tarp detalių. Užduotis: nepasimesti.
Niekada nebūna per vėlu atleisti, atsiprašyti, pasikalbėti, nusišypsoti, apkabinti, padėti ar suprasti. Būna tik per sunku perlipti per savo principus ir ambicijas. Net popiežius Pranciškus teigia: „Gyvenimas yra menas, kantrus, nuostabus ir žavus kelias, kurio pagrindinės taisyklės gali tilpti trijuose žodžiuose: prašau, ačiū ir atsiprašau. Mandagumas yra malonės brolis, ištrinantis neapykantą ir palaikantis meilę. Šiandien mūsų šeimose, mūsų dažnai žiauriame ir arogantiškame pasaulyje labai trūksta mandagumo.“
Birutė Sendaitė, punskas.pl