Vaikeli, geriau patingėk

Ir vėl atėjo vasara, ir vėl iškilo ta pati, jau įkyrėjusi problema per vasaros atostogas norintiems padirbėti jaunuoliams ir jų tėvams. Net pilnamečiui studentui pabaigus mokslus būna sunku įsidarbinti, nes pirmasis darbas visada yra iššūkis.

Visi reikalauja darbo patirties, o iš kokio oro tą patirtį sukurti? Sezoninis darbelis vasarą ir galėtų būti tos pirmosios eilutės gyvenimo aprašymo darbo patirties skiltyje.

Pačių tėvų nuomonė dėl vaikų darbo per atostogas yra gana įvairi. Yra tėvų, kurie mano, kad vaikas ar jaunuolis savo atostogas turi leisti įvairiems pasaulio pažinimams ir atradimams, o čia jau amplitudė skiriasi pagal tėvų galimybes. Kas leidžia vaikams apkeliauti pasaulį, o kas tiesiog mano, kad nieko neveikimas yra geriausias vasaros poilsis.

Dėl šeimų pažiūrų skirtumų neverta ginčytis, bet juk egzistuoja ir valstybinis požiūris į jaunesnių nei 18 metų žmonių darbą, nepriklausomai, ar būtum Hilton vaikaitis, ar prie parduotuvės išmaldos prašantis vaikas. Be Darbo kodekso šiems asmenims yra taikomi papildomi darbo suvaržymai, numatyti Vyriausybės nutarime ir Sveikatos apsaugos ministro įsakyme.

Jauniems asmenims nuo 14 iki 16 metų leidžiama dirbti tik nutarime išvardintus lengvus darbus, sąrašas baigtinis, jame numatyti 33 leidžiami darbai. Sąraše yra nukritusių kankorėžių rinkimas, tačiau nėra automobilių plovimo. Leidžiama atlikti patalpų valymo darbus, tačiau kažkodėl tik vaikų ugdymo, maitinimo įstaigose. Kodėl negalima valyti biuro patalpų ir tualetų, labai keista. Galima rūšiuoti švarius skalbinius skalbykloje, bet negalima liesti dar nevalytų. Galima ganyti gyvulius, bet tik neveislinius. Ir taip toliau.

Darbdavys, norėdamas priimti į darbą jaunuolį, irgi turi gerokai padirbėti. Reikalavimai tokie, kad susidaro įspūdis, jog asmuo priimamas ne į darbą, o į vaikų darželį. Nenuostabu, kad darbdaviai kratosi jaunuolių, ir miesto vaikai įsidarbina dažniausiai dėl tėvų pažinčių, bet ne dėl veikiančios jaunų asmenų įdarbinimo sistemos.

Normos normomis, tačiau kaime dažnai stebiu štai tokią padėtį: traktoriais dirba ir keturiolikmečiai, penkiolikmečiai, apskritai kaime dažnai dirba vaikai iki keturiolikos metų ir tokius darbus, kuriuos draudžia paminėti teisės aktai. Ir tai nieko nepiktina, priešingai – liktum nesuprastas, jei nedirbtum.

Valdžios reglamentai ir gyvenimo realybė šiuo atveju prasilenkia. Vaikai juk dažnai namuose be jokio atlygio atlieka tuos darbus, už kuriuos jiems įsidarbinus draudžiama gauti pajamų. Taip išeina, kad valdžios numatyti apribojimai galų gale apriboja ne patį jaunuolių darbą, bet tik atlygio gavimą, kai sudaroma oficiali darbo sutartis. Štai tokią meškos paslaugą padaro valdžios reguliavimai, kurie kišasi į klausimus, kurie turėtų būti sprendžiami šeimoje.

Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė

www.lrt.lt