Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas pastaruosius keletą metų visus džiugina savo naujomis knygomis. Dalis knygų pasirodė ne tik jo, kaip leidėjo, iniciatyva, bet yra ir jo parengtos. Apie 1941 metų įvykius – tai jau antroji, tiksliau sakant, trečioji autorinė jo knyga, nes apie 1941 metų Birželio sukilimą pasirodė net dvi versijos (2009 ir 2011 m.). Antroji išleista kiek papildyta. Susipažinus su G. Lučinsko išleistų knygų sąrašu akivaizdu, kad dominuoja karo tema. Apie Antrojo pasaulinio karo įvykius pastaruoju metu pasirodo vis daugiau knygų. Tokį susidomėjimą galima laikyti tam tikru fenomenu. Taip teigia ir Viktoras Suvorovas. Atrodytų, kam šiandien gali būti įdomus tas karas, jau tiek metų praėjo, žmones užgulę įvairūs kiti rūpesčiai, problemos. Tačiau susidomėjimas ne tik neblėsta, bet ir kyla.
G. Lučinskas naujausią savo knygą pavadino „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (2011, 256 psl., tiražas 1000 egz.). Galima svarstyti, ar visiškai tinkamas terminas „nusikaltimai“ apibūdinti tam, kas vyko. Gal geriau sakyti „žudymo mašina“. Kaip bebūtų, vokiška žudymo mašina ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vokietija pralaimėjo minėtąjį karą. Aišku, ne vienintelė, ne svarbiausia, bet kadangi knygoje įvykiai sukasi būtent apie šią problemą, tai pabandykime trumpai apibūdinti vokiškąsias žudynes. Iš jų aiškėja, kaip aukštai vokiečiai save vertino, jei už vieną nužudytą vokiečių kareivį būdavo nužudoma 100 lietuvių, už karininką dar daugiau. Tiesa, ne visur jie laikėsi šitos taisyklės, nes kaimų vietovėse tiek žmonių sugaudyti nužudymui dėl objektyvių priežasčių jie negalėjo, pasitenkindavo ir mažesniu skaičiumi. Žudoma buvo ir vėliau, dar 1942 metais lietuvių spauda rašydavo apie tokio pobūdžio akcijas, bet pabrėždavo: sušaudyta tiek ir tiek, daugiausia lenkų. Matyt, nors truputį suvokė, kas juos su gėlėmis pasitiko. Toks žiaurus elgesys labai sumenkino vokiečių galimybes laimėti karą, nes atstūmė vietinius gyventojus nuo rudųjų „išvaduotojų“. Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, kad 1944 metais fronto linija vėl ėjo per tas pačias vietoves Lietuvoje, tačiau vokiečiai taip žiauriai jau nesielgė.
G. Lučinsko knygos įvade neatsitiktinai užsimenama ir apie 1941 metų sovietų nusikaltimus Lietuvoje: „Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankino 76 politinius kalinius Rainiuose (Telšių apskr.), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.“
Analizuojant vokiečių žudynes visada prieš akis iškyla sovietų analogas. Turbūt niekas dar nėra objektyviai įvertinęs, kuris iš šių dviejų mirties fabrikų dirbo didesniais apsisukimais. Manau, kad labai teisingai sovietinį mirties fabriką apibūdino bibliofilas, kolekcininkas ir politinis kalinys Kazimieras Skebėra, kai jis, neiškentęs tardytojo kankinimų, prašosi geriau nužudomas (vieno kankinimo metu bandęs ir muštis su enkavėdistais). Gauna iš tardytojo labai prasmingą atsakymą: nužudyti tokį liaudies priešą tai būtų pernelyg lengva, vaikiška, o dar ir kulką nužudymui gamino tarybiniai žmonės, kulka pernelyg brangi, kad ją galima būtų eikvoti tokiam reikalui. Liaudies priešams naikinti mes turime kur kas geresnę priemonę – lagerius, kur tu palengva mirsi, dirbsi atiduodamas visas savo jėgas. Ir tikrai šiuose žodžiuose ir slypi tiesa apie sovietinę žudymo mašiną. Tūkstantmetė rusiška žudymo ir naikinimo sistema buvo kur kas tobulesnė nei vokiška. Lietuviams nesibaigiantis mirties kelias per pusnynus vaiduokliškai spindinčioje mėnulio šviesoje, aršiai lojant sargybinių šunims ir žvilgant durtuvams, prasidėjo ne 1940 metais, bet XVII amžiuje ar net anksčiau. Tiesa, vokiška žudymo sistema irgi siekia tūkstantmečius (pagonių naikinimas), bet ji buvo sustabdyta per Žalgirio mūšį. Vėlesnių laikų vokiškus mirties fabrikus, kai baroko kultūra irgi tapo barakų kultūra, analizuoti taip pat sudėtinga, nes matome ir labai brutalaus elgesio su kaliniais ar karo belaisviais, neefektyvų darbo jėgos panaudojimą, o kita vertus, taip pat milžiniško skaičiaus karo belaisvių paleidimą laisvėn. Lietuviai ūkininkai galėjo pasiimti po vieną karo belaisvį darbams. O štai maskoliška skerdykla dirbo be pertraukų ir vis didesniais apsisukimais. Istorikai stalinizmo apologetai dažniausiai pamiršta, kad iš esmės Stalinas dviračio neišrado. Jis tik pratęsė ir patobulino carų vykdytą politiką. Būdamas puikiai išsilavinęs, apsiskaitęs ir, kita vertus, kriminalistų autoritetas, jis mokėjo valdyti savo valstybę, visa galva lenkdamas savo gabumais kitus to laikmečio politikus. Skaitant apie 1917 metų įvykius akivaizdu, kad ir ten nieko naujo, tos pačios nukirstos galvos, užmautos ant stulpų, visai kaip lietuviškų miestų vaizdai po maskolių užpuolimų. Mažai išlikę lietuviškų mūrinių pilių, bet jų yra, nes Lietuva jas statė ten, kur labiausiai reikėjo: gynybai nuo maskolių ir totorių. Aišku, silpstant valstybei, nedidelės pilių įgulos nusileisdavo gausesniems priešams. Šiandien jau žinoma, kad Ivanas Žiaurusis buvo skaitęs metraščius apie Drakulą ir ne tik įgyvendino jo idėjas, bet net ir viršijo. Kiti carai irgi stengėsi neatsilikti. Maskvos valstybės fenomenas glūdi ne jos užkariavimuose. Stebėtis reikia kuo kitu. Būtent tuo, kad nukariavę daugybę valstybių, jie per palyginti trumpą laiką sugebėjo sumaskolinti kitas tautas. Štai čia jų fenomenas. Tai dėl to carizmas draudė lietuvišką spaudą, o įžvalgusis Stalinas taip stengėsi kuo daugiau žmonių represuoti, maišyti tautų katilą (naciai represavo tik 1 procentą savo valstybės gyventojų, o sovietai – 30 procentų). Štai kodėl iš esmės visur būdami okupantai, jie jaučiasi tarsi šeimininkai. Būtent dėl šitos priežasties, kai 1990 metais žlugo komunistinė sistema, Rusijos imperija nežlugo. Iki galo sumaskolinti nepavyko tik imperijos pakraščių, kai kurių vėliausiai okupuotų valstybių.
Palyginkime tokį dalyką kaip nacistų ir sovietų pašto ženklus Antrojo pasaulinio karo tematika. Vermachto ženkluose yra karo vaizdų, griuvėsių. Na, bet tokių vaizdelių kaip sovietiniuose ten tikrai nepamatysi. Kaip durtuvu skerdžia, pribaiginėja vokiečių karį. Skirtumai akivaizdūs. Tarybinė spauda ragino: „Žudykite juos kaime ir mieste, lauke ir miške. Nepraleiskite nė vieno traukinio su bėgančiais vokiečių kolonistais, nė vienos automašinos, nė vieno vežimo! Nė vienam vokiškajam kolonistui neleiskite pabėgti gyvam iš Lietuvos. Visur naikinkite vokiečius.“ Šie raginimai buvo įvykdyti su kaupu.
Knygos pradžioje pratarmės vietoje įdėtas doc. dr. Sigito Jegelevičiaus tekstas, pavadintas „Karo veiksmų aukos ar karo nusikaltimai“. Kaip teigia istorikas, „alytiškis Gintaras Lučinskas, keliolika metų rinkdamas informaciją apie Vermachto karo nusikaltimus Dainavos krašte pirmąją karo savaitę, visuomeniškai bent vienoje srityje nuosekliai atliko tą darbą, kurį kadaise turėjo atlikti sovietinė Ypatingoji komisija, o kaimynai dirbo dešimtmečiais. Užsispyrimo ir atkaklaus darbo rezultatas – ši knyga, kurioje sukaupta šimtai pavardžių žmonių, žuvusių ar specialiai nužudytų pirmosiomis karo dienomis, papasakota daugybė istorijų. Tai ir sudaro šio leidinio išliekamąją vertę.“ Straipsnio pabaigoje S. Jegelevičius teigia, kad „šiandien apie Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžios įvykius žinome nepalyginamai daugiau nei prieš 20–22 metus. Prie to žinojimo išplėtimo prisideda ir Gintaro Lučinsko knyga. Bet rytoj jau vargu dar ką nors naujo sužinosime.“ Manau, kad ateityje dar sužinosime daug naujo šia tema, nes susidomėjimas tik didės, o tai skatins tyrinėjimus. Aišku, pasirodys ir daug dezinformacijos.
Šarūnas Šimkevičius
Alytus