Nuo seno Lietuvos miškuose gyvena vilkai. Kadaise (XVII–XIX a.) jų buvę gerokai daugiau, tačiau dabar vilkų populiacija gerokai sumažėjusi. Tai lėmė intensyvus miškų kirtimas bei vilkų medžiojimas, nes jie dažnai pjaudavo pamiškėse gyvenančių ūkininkų gyvulius. Tai sudarė neigiamą nuomonę apie vilkus, esą tai „kenkėjai“. Tai skatino jų medžioklę ir privedė rūšį prie išnykimo ribos. Todėl šiandien Lietuvoje susikerta dvi nuomonės dėl vilkų – vieni, ypač ūkininkai, vilkus mato kaip „kenkėjus“, kiti, gamtosaugininkai, bando juos išsaugoti kaip neatsiejamą mūsų gamtos, miško ekosistemos dalį, kuri labai svarbi jos pusiausvyrai.
Šiandien vilkų Lietuvoje priskaičiuojama 208. Tai minimalus populiacijos skaičius, pateiktas Valstybinės miškų tarnybos sudarytos komisijos. XX a. vilkų populiacija svyravo. Per I ir II pasaulinius karus ji išaugo, nes medžioklė buvo nutraukta, ir vilkai įsidrąsino ėsti net žuvusiųjų kūnus. Tačiau po to imtasi aktyvios medžioklės, netgi skirtos premijos už vilkų sumedžiojimą. Tai lėmė spartų populiacijos mažėjimą. Vėliau ji po truputį atsigavo ir liko daugmaž pastovi (skirtingais skaičiavimais, 200–300 ar 100–500 vilkų).
Vilkai paplitę pasaulyje labai plačiai. Jie gyvena Šiaurės pusrutulyje. Lietuvoje paplitęs pilkasis vilkas (Canis lupus). Tai stambus, bendruomeninis, protingas gyvūnas, visų naminių šunų protėvis. Vilkų gaują sudaro vilkų pora – vilkas ir vilkė, jų jaunikliai ir vaikai iš ankstesnių vadų. Norėdami išvengti nereikalingų kovų su kitomis gaujomis, vilkai žymi savo teritoriją, dažniausiai išmatomis, taip pat staugimu. Staugimas ypač aktualus gyvūnams susiradus grobį. Taip kitos bandos įspėjamos nesiartinti. Vilkai labai bendruomeniški ir klauso vadovaujančio vilko. Jeigu kuris nors iš gaujos per daug demonstruoja savo valią, gali būti išvarytas. Tokiu atveju išvarytasis susiranda naują teritoriją, patelę ir kuria savo vadą.
Vilkai yra labai protingi, medžioja organizuotai. Kadangi jie labai gerai prisitaikę matyti tamsoje, medžioja dažniausiai naktį. Jeigu neranda grobio, gali ilgai badauti, misti uogomis ir vabzdžiais. Tačiau pasitaikius progai stengiasi kuo geriau pasisotinti, net kelioms dienoms. Jeigu kuris nors vilkas iš gaujos yra sužeistas ir negali medžioti, kiti gaujos nariai juo pasirūpina.
Ne be reikalo vilkai yra vadinami miško sanitarais. Dažniausiai jų grobiu tampa seni, sužaloti arba ligoti laukiniai žvėrys. Tačiau neretai nukenčia ir ūkininkų galvijai. Gamtosaugininkai, siekiantys išsaugoti vilkus, rekomenduoja tokias profilaktines gyvulių saugojimo priemones kaip gyvulių ginimas į tvartą nakčiai, elektrinis piemuo ar aviganiai šunys. Specialiai Lenkijoje veisti Podhalės aviganiai ar turkmėnų Alabay aviganiai yra veisiami ir Lietuvoje. Jie yra pakankamai dideli ir stiprūs, kad apsaugotų bandą nuo vilkų. Tačiau gamtosaugininkai pabrėžia, kad dažniau bandas užpuola ne vilkai, o šiandien labai paplitę valkataujantys sulaukėję šunys.
Lietuvoje nuo seno su vilkais dažnai buvo siejami asmenvardžiai ar vietovardžiai, pvz.: Vilkaviškis, Vilkija, Vilkpėdė. Taip pat šie gyvūnai neretai tapdavo pasakų, legendų, mitų, patarlių, dainų herojais. Vilkai būdavo vaizduojami ant herbų. Garsioji legenda apie Vilniaus įkūrimą kildinama iš Geležinio vilko legendos, kurį susapnavęs kunigaikštis Gediminas.
Lietuvoje vilkų išsaugojimu rūpinasi Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, įkurta 2007 metais. Daugiau aktualios informacijos apie vilkų padėtį Lietuvoje galima rasti interneto tinklalapyje www.vilkai.lt.
Parengė Valdemaras Ylevičius, punskas.pl