Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų dieną – pagerbiami visi šventieji. Šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Šią šventę paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius – Lietuvoje ir Lenkijoje tą dieną minimos Vėlinės. Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje yra tradicija šią dieną deginti žvakeles ir lankyti artimųjų kapus.
Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją. Šventas yra tik Dievas ir tik jis gali suteikti žmonėms šventumo dovaną. Šventi gali tapti visi, bet tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventais. Jie gyviesiems yra teikiami kaip pavyzdžiai.
Krikščionys kreipiasi į šventuosius kaip į tarpininkus ir užtarėjus, norėdami gauti iš Dievo kokių nors malonių. Mes galime ir turime juos prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį. Kreipdamiesi į Tėvą, šventieji nepamiršta tų, kuriuos mylėjo žemėje – šeimos narių, dvasios brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus.
Bažnyčia sako, kad žmogaus ir Dievo santykio centras yra malda. Tai aiškiausias ir paprasčiausias veiksmas, kuriuo žmogus kreipiasi į savo Kūrėją, pripažindamas jo nuolat teikiamas malones. Kiekviena malda, šlovinimas, prašymas arba aukojimas yra aktyvus veiksmas, kuriuo siekiama dalyvauti dieviškajame gyvenime. Apie maldą popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: „Malda – tai ne tik mūsų veiksmas, kuriuo mes įsipareigojame, kuriuo artėjame prie Dievo, prie begalinės jo didybės ir gerumo. Malda yra abipusė pastanga. Mes einame prie jo, prie mūsų Dievo ir Tėvo, prie Švenčiausiosios Trejybės, prie Atpirkėjo, prie Šventosios Dvasios. Bet jis pats ima kalbėtis su mumis, nes nori suteikti mums tą energiją, kurios dėka žmogaus gyvenimas tampa dieviškas.“
Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.
Seniau nebuvo papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių. Dar XIX a. buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Po vakarienės kapinėse būdavo paliekama maisto vėlėms, kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu.
punskas.pl