Žinojimas didina liūdesį

„Aušra“: Ponia Nijole, kiek sukūrėte filmų apie Lietuvos miestelius?

Nijolė Baužytė: Artėjame prie pusantro šimto. Dar kelių trūksta iki to skaičiaus. Pradėjau 1989 metais nuo savo gimtojo Pušaloto.

Miestelių pažinimas stulbinamai didelis. Jūsų filmuose yra tai, ko nėra istorijos vadovėliuose, knygose. Tai tikra gyvoji naujųjų laikų Lietuvos istorija.

Apie Lietuvos miestelių istorijos dokumentavimą galvojau jau sovietmečiu, bet kas tais laikais kokį Pušalotą ar kitokį „užkampį“ būtų rodęs? Na, nebent ten būtų gyvenęs koks socialistinio darbo didvyris. Sovietmečiu televizija organizuodavo rajonų dienas, bet tai buvęs paradinis renginys, kur nebuvo rodomi paprasto žmogaus vargai ir tikros miestelių istorijos.

O Jus traukė pažinti tikrąją Lietuvos provincijos istoriją?

Taip. Matyt, todėl, kad tuo domėjosi mano tėvas. Ir mano senelis, šviesus žmogus, daraktorius ir knygnešys. Buvę du keliai į tą pažinimą: galima buvo savo filmuose rodyti sausą miestelių istoriją arba eiti per žmonių likimus. Aš nuėjau per žmonių likimus. Todėl laida „Mūsų miesteliai“ skyrėsi nuo kitų. Pirmą laidą apie mano gimtąjį Pušalotą išleidome varganomis sąlygomis – turėjome vos penkias juosteles, tad ką mes ten galėjome prirašyti? Neturėjome net kuo filmuoti, tai įrašinėjome į mėgėjišką juostą (16 mm). Vaikščioju po Pušaloto kapines, kalbu apie žmones, kurie čia gyveno, kai man buvo penkeri metai, ir galvoju, ar tai bus įdomu žmonėms, kurie nebuvo tame Pušalote. Ir pasirodė, kad tas filmas buvo įdomiausias tiems, kurie niekuomet Pušalote nebuvo. Gavome labai daug laiškų, būta daug skambučių. Tada supratome, kad galime savo darbą tęsti.

Ar pasirinkdama savo filmo „herojų“ – vieną ar kitą miestelį – Jūs jau žinote, įsivaizduojate, koks bus tas filmas, ką norite pasiekti? Ar tai iškyla, kai pabendraujate su žmonėmis?

Pradžioje ieškau stuburo, ant kurio galima sunerti visa kita, kas to miestelio istorijoje buvo svarbaus: ar tai maras, ar koks svarbus istorinis įvykis, ar, tarkim, partizanų slėptuvė. Dabar ruošiu filmą apie Rumšiškes. Ir sąmoningai nėra beveik nieko apie Rumšiškių buities muziejų. Ruošiu filmą apie miestelį, kurio, galima sakyti, nėra. Mat visi žmonės, su kuriais kalbu, pasakoja apie tą miestelį, kuris buvo užlietas vandeniu (statant Kauno hidroelektrinę, iki 1960 metų Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą, o Senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne – red.). Jiems jis yra brangiausias. Taigi pirmą kartą rengiu laidą apie miestelį, kurio nėra. Tie žmonės, užmerkę akis, mato seną miestelį, kur kiekvienas pažinojęs vienas kitą, kur buvo galima nerakinti durų.

Ką bendraudama su savo laidų herojais sužinote apie Lietuvą, apie lietuvius, ko galbūt nerasime istorijos vadovėliuose ar knygose? Kokia Lietuva atsiskleidžia?

Sutikau keletą genijų, kurie – jeigu būtų kitos gyvenimo sąlygos arba kitaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu nebūtų užpuolę karai, okupantai – būtų išradėjai, iškilūs žmonės. Nepaisant to, kad baigę kelis skyrius, jie yra tiesiog genialūs. Yra tokia Aldona Jaronytė Pabiržiuose, kuri apskritai gali viską: jinai savo rankomis pasistatė namą, įsivedė elektrą savo rankomis, krosnis susimūrijo savo rankomis, vietoj pelkių savo rankomis užsodino parką. Be to, ji piešia, audžia, siuvinėja, siuva, daro baldus ir gali iškepti skaniausius pyragus.

Jūsų filmų herojai mažai kalba apie savo buitį, apie kasdienius rūpesčius. Jie sielojasi dėl bendrų, ne dėl asmeninių reikalų.

Būna, kad žmogus kalba apie savo buities dalykus, bet tai priklauso nuo to, kiek tu sugebi jį prakalbinti. Reikia visiškai nepažįstamą žmogų „prisijaukinti“, kad jis atsivertų. Kartais žmogus nenori kalbėti apie skaudžius dalykus – apie kankinimus saugumo rūsiuose ar apie tai, kad kaimynai pasirašė prašymą, jog jį ištremtų į Sibirą. Kartais žmogus tave pasitinka kaip siena, ir per kelias minutes reikia tą sieną išgriaut. O mano laikas yra ribotas, ypač dabar, kai trūksta pinigų, ir turime taupyti laiką. O žmogų reikia sušildyti.

Koks laikotarpis Lietuvai buvo pats sunkiausias, sudėtingiausias, sprendžiant iš Jūsų filmų herojų išgyvenimų?

Labiausiai traumuojantys buvo trys laikotarpiai, kurie sulaužė lietuvių likimus. Tai ir jums, ir mums bendri laikotarpiai. Pirmiausia tai rusų kariuomenės įžengimas ir pirmoji 1940 metų tremtis, kuri visiškai išmušė lietuvius iš pusiausvyros. Antra – kas juos laužė dvasiškai – tai kolektyvizacija, ir trečia – melioracija, sodybų naikinimas, kuris galutinai po velniško Stalino plano sunaikino kaimą, nes ant kaimo stovėjo tauta. Rašytojas Albinas Bernotas pasakojo man apie seserį, kuri dėl melioracijos buvo priversta palikti savo gimtąją sodybą ir persikelti į kitą vietą. Jis atvažiuoja po keleto metų pas ją į jos naujus namus ir sako: „Sesut, kodėl tu nei vieno krūmo, nei vienos obelies nesodini prie namo? Juk mūsų sena sodyba skęsdavo medžiuose.“ Sesuo pažiūrėjo į jį kruvinom akim ir sako: „Ką aš sodinsiu, kad vėl mano žydinčias obelis verstų buldozeriais į griovį?“ Čia buvo toks velniškas planas išrauti su šaknimis žmones iš jų gimtinės. Rumšiškių žmonės tik persikėlė į kalną ir sako, kad juos kėlė, sako, kad ten liko jų prosenelių kapai, ten liko jų visas gyvenimas, kad čia net nėra šaligatvių, sako, kad ten tai buvo šaligatviai iš plytelių, o čia iš asfalto.

Filmai apie Vilniaus krašto miestelius atskleidžia liūdną tarpukario lietuvių istoriją. Amžininkai kalba apie savo išgyvenimus, apie patirtas skriaudas, ne vien asmenines, bet padarytas mūsų kalbai, kultūrai. Bet kai kurie istorikai, pvz., prof. Bumblauskas, teigia, jog „(…) polonizacija, lenkų kunigų pastangos sulenkinti lietuvius yra grynas prasimanymas, šimto metų senumo, ištrauktas iš naftalinu atsiduodančios kojinės prietaras“ (pagal www.alkas.lt, paskelbta 2011 12 22 – red.).

Man visiškai nesvarbu, ką sako ponas Bumblauskas. Tegul ponas Bumblauskas, kai leidžia Lietuvos istoriją, ištaiso savo klaikias istorines klaidas.

Ne tik mano herojai pasakojo, ką išgyveno tais laikais. Mano tėvas taip pat pasakojo, kaip buvo 1919 metais. Kaip juos metė iš našlaičių bendrabučio spalio mėnesį, neleisdami net drabužių pasiimti. Mano tėvui tada buvo vienuolika metų. Tie vaikai neturėjo kur nakvoti, bijojo juos priimti bet kuri mokykla. Priėmė žydų gimnazija. Jie mokėsi trečioje pamainoje ir miegojo ant grindų. Kol galop vargais negalais per tarptautines organizacijas Lietuva išsikovojo Varnų (dabar Jakšto) gatvėje mokyklą. Aš žinau, ką patyrė kunigai lietuviai, dirbdami Vilniaus krašte. Aš atsimenu, į kokį Dieveniškį atvažiavo dirbti mano dėdė kunigas ir kokie ten paminklai buvo pastatyti. Mano herojus, gyvenantis Šumske, sako, kad jeigu dabar Vasario 16-ąją iškelčiau Lietuvos vėliavą, tai iki ryto mano namo nebūtų, jis supleškėtų. Ir aš žinau, kad mes esame vienintelė valstybė pasaulyje, kuri išlaiko 123 mokyklas, kuriose dėstoma nevalstybine kalba. Aš žinau, kad Vilniaus krašte buvo 23 bažnyčios, kur vyko mišios lietuvių kalba, o dabar jau liko tik kelios. Priklausau tarptautinei moterų organizacijai ZONTA (ZONTA INTERNATIONAL – tai tarptautinė moterų organizacija, burianti apie 32000 narių (daugiau kaip 1200 klubų) šešiasdešimt devyniose šalyse. Centrinė jos būstinė yra Čikagoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur 1919 metais ir prasidėjo ZONTOS veikla. Pavadinimas kildinamas iš Lakotos indėnų siju genties žodžio, reiškiančio „garbę ir patikimumą“. Pagrindinė veiklos forma – programos ir projektai, skatinantys ir remiantys pasaulio moterų švietimą, profesinį tobulėjimą ir pilietinį aktyvumą – red.). Ir mes tokiuose Kalveliuose ar Turgeliuose mokėjome priedą lietuvėms mokytojoms, kad jos nepabėgtų iš darbo, nes joms langus daužydavo.

Koks iškyla Lietuvos švietimo politikos vaizdas keliaujant po šalį, bendraujant su žmonėmis?

Mes neturime švietimo politikos. Neturime ir ministro, neužsiauginome tokio ministro kaip Konstantinas Šakenis prie Smetonos (Juozo Tūbelio vyriausybėje švietimo ministras – red.). Dabar mes viską, kas tik buvo įmanoma, sunaikinome, ir sėkmingai naikiname toliau. Todėl turime tai, ką turime. Mokykla pavadinta Jono Basanavičiaus vardu ir spjaudo į Basanavičiaus paveikslą. Jeigu nepriversime vaiko suprasti, kad jis turi ne tik teises, bet ir pareigas, tai tu daryk, ką nori. Kodėl Smetonos laikais nebuvo mokytojų, kurie vogė ar apgaudinėjo? Ogi todėl, kad jeigu prievartavai mokyklos turtą, tai išeisi iš mokyklos su vilko bilietu, ir jokia gimnazija tavęs nepriims.

O kaip su žiniasklaida?

Dabar žiniasklaida dirba pagal principą „Lavonas pagyvina siužetą“. Paimkime sekmadienio žinias: šitiek vyksta įvairių gražių renginių visoje Lietuvoje, bet niekas apie tai nekalba, niekas neparodo. Aš net nenoriu kalbėt apie žiniasklaidą, tingiu apie tai kalbėt…

Kas nuodija šios dienos lietuvio širdį ir Lietuvos gyvenimą?

Mes mintame stalinizmo vaisiais, ir jie sukelia šituos baisius išsigimimus. Išmokome vogti, nesilaikyti dešimties Dievo įsakymų. Prie to prisideda laukinio kapitalizmo vaisius. Kadangi mes turėjome labai mažai stiprybės, pasiėmėme iš to kapitalizmo tai, kas yra blogiausia. Ir dar prisideda lietuvių savybės: pavydas, gobšumas, visą laiką niurzgimas, dejavimas. Kai į Labanoro atlaidus žmonės ateidavo pėsti, visiems buvo gera. O dabar, kai nėra mašinos kur pastatyti, visi rėkia, kaip blogai gyvena. Išlipa damos, suknelės praskeltos, o čia visur nuoga. Eina šalia vaikas, žiūri į savo motiną ir mato, kad taip reikia elgtis. Dabar kaip tik montuoju medžiagą, kaip kaimynai pasirašinėja, kad tave išvežtų, nes jiems sako, kad kai pasirašysi, tai klojimą ir tvartą tau atiduosime. O ir vogti nemokėjo, bet kai sukūrė „kolchozus“, išmoko. Man toks Čižiūnas pasakoja: „Atvažiuojame į lauką, kur javai nukirsti. Mes juk gudrūs, išmokome, kaip daugiau ir greičiau pasivogti. Atsivežame maišą, įdedame pėdą į jį ir dviračio pedalą. Ir greitai sukame, pedalas daužo varpas, kad greičiau ir daugiau nukultų. Parsivežame grūdus, juos sumalame ir išsikepame duoną. Aš klausiu kunigą, ar tai yra nuodėmė. Kunigas mąstė, mąstė ir sako man: „Čia turbūt nėra nuodėmė, nes iš tavęs irgi viską atėmė…“ Išmokome gerti iš baimės. Nežinai, ar parėjęs namo nerasi savo tėvų išvežtų. Nežinai, ar rasi gyvus. Visa tai reikėjo ištverti.“

Kokią tautos ateitį matote keliaudama su mikrofonu ir kamera po Lietuvą?

Liūdną. Žinojimas didina liūdesį… Iš prigimties esu optimistė. Kai atvažiuoju į miestelį, kuriam buvau prieš pusmetį, ir jau randu uždarytą mokyklą, tai tikrai man nesinori šokti.

Kiek dar liko nenufilmuotų Lietuvos miestelių?

Jau nebespėsiu. Man nebeliko tiek gyvenimo. Žinote, kiek dar liko miestelių? Netoli dviejų tūkstančių. O kur dar Gudija, Karaliaučius, jūsų kraštas. Nebespėsiu jau.

Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ, „Aušra“, 2012/03

Nijolė Angelė Baužytė (g. 1938 m. rugsėjo 6 d. Pušalote, Panevėžio apskritis) – Lietuvos televizijos žurnalistė. 1954 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, 1953–1955 m. mokėsi Panevėžio teatro studijoje, 1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete baigė lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Nuo 1960 m. Valstybinio televizijos ir radijo komiteto Literatūros ir dramos (vėliau Literatūros ir meno) redakcijos redaktorė, vyresnioji redaktorė, skyriaus vedėja. Pastaraisiais metais – Lietuvos televizijos Kultūros redakcijos, Meno laidų redakcijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, daugelio dokumentinių filmų scenarijų autorė, sukūrė Lietuvos televizijos laidų seriją „Mūsų miesteliai“. Apdovanota, tarp kitko, Stasio Lozoraičio premija, „Auksine bite“ už laidų ciklą „Mūsų miesteliai“.

Sąjūdžio dalyvė, 1988–1991 m. jo Seimo, 1991–1993 m. Seimo tarybos narė. Panevėžiečių klubo „Nevėžis“ valdybos narė, Sausio 13-osios brolijos valdybos narė.

Nuotrauka iš http://www.ve.lt