Žmogus žmogui nelygus

 Sakoma: šuo žmogaus draugas, dar katinas. Bet ar visada žmogus žmogui – draugas?

Visokių yra žmonių: vieni draugiški, užjaučia, užtaria, pagelbėja, pamoko geru žodžiu, kiti – lyg rykšte sušeria per skaudamą vietą. Smeigia širdin užgauliu žodžiu kaip durklu. Ne veltui liaudyje išlikęs posakis – „Žodis skaudesnis už durklą“. O jei paskala įskaudina, sakoma: „Išlekia mažu paukšteliu, parlekia pulku vanagų“.

Turbūt labiausiai skaudina pačių artimiausių žmonių, artimųjų ar geriausių draugų pykčio protrūkiai, staiga ištarti neapgalvoti žodžiai. Bet visada reikia kuo greičiau rasti bendrą sprendimą, išeitį, susitaikyti ir toliau gražiai sugyventi.

Štai toks pavyzdys, pateiktas vienos pažįstamos – pasakojimas apie dvi kaimynes, kurios labai nepanašios:

„Skubu į darbą vis takeliu. Kam eiti aplinkui keliu, kai galima tiesiai? Ir oras einant pro miškelį gaivus. Nors žiemos metas, bet taip kvepia pušys, daug deguonies išskiria medžiai. Ir sveika, ir gamta grožiuos. Kur ne kur balkšvi lopinėliai sniego, beveik kaip pavasarį. Ir nešalta.

Šiuo takeliu daugelis vaikštinėja, bet dažniausiai vakarais, po darbų. Man tenka rytais, kai skubu į darbą.

suoAną nelemtą rytą kaip paprastai pasileidau minėtu taku. Žengiu nei greit, nei lėtai, žvali, gerai nusiteikusi, svajodama. Tad net nepamatau, kas staiga kanda į koją, plėšia, tempia. Stengiuos nepanikuoti, pamaži malšinti užpuoliką. Žinau, kad užpuolus šunims reikia nejudėti. Pasirodo, kad tai du šunys pastojo man kelią. Ne kartą juos mačiau už tvoros. Anksčiau nepuolė, nes tvora trukdė, bet šįkart būdami laisvi įkando, suplėšė kelnes. Ilgokai stovėdama nesulaukiau jokių praeivių nei šeimininkės reakcijos. Stvėriau šaką ir galų gale nuvijusi šunis pasiekiau darbovietę. Pati sau suteikiau pirmąją pagalbą: nuvaliau kraują, dezinfekavau žaizdą.

Netrukus atėjo į darbą vadovė. Iškart reagavo – nuvežė pas gydytoją, kur man suleista vaistų, susiūta žaizda, skirtos kasdienės injekcijos.

Vėliau mano darbdavė nuvyko pas šunų savininkę. Pasakė: „Jūsų šuo įkando mano darbuotoją“. O ta ponia nesivaržydama atrėžė: „Nereikia valkiotis, tai neįkas“. Vadovė nesitikėjo tokio atsako.

Tačiau gerb. vadovė nepaliko manęs likimo valiai. Ji pasakė, kad reikia šį reikalą sutvarkyti, nes kitą kartą kam kitam gali dar liūdniau baigtis. Nuvežė į policiją, ten buvau išklausinėta ir subarta, kam išsigandau. Mat šunys jaučia baimę ir puola. Sakiau, kad buvau užsisvajojusi, o ne išsigandusi, tad nepastebėjau, kaip netikėtai buvau užpulta. Žadėta nubausti šunų savininkę, bet man labiau rūpėjo ne bausmė, o susipratimas, jos kuklus „atsiprašau“, nes man patinka taikiai sugyventi. Mat kokia gali būti kaimynystė be taikos, draugiškumo? Kad šunys turi būti aptvare, numato ir įstatymas.

Šį pavyzdį pateikiu tik norėdama parodyti, kokių skirtingų žmonių taikosi. Vieni užjaučia, o kiti lyg be dvasios, be jausmų, jiems niekas nerūpi. Man teko patirti ir skausmą, ir stresą, vartoti vaistus.“

Sakoma, kad yra visokių žmonių. Žmogus žmogui nelygus…

(gp), punskas.pl