Apie S. Savicką ir Jūros šaulius

Lemonte (JAV) gyvenantį valinčioką Sigitą Savicką pažįsta ne tik „Aušros“ ir JAV leidžiamo „Amerikos lietuvio“ skaitytojai. Apie Generolo Daukanto jūros šaulių organizaciją ir jos kuopos vadovą – mūsų kraštietį – spaudoje rašyta ne kartą. 2009-aisiais „Amerikos lietuvio“ skaitytojai jį išrinko Metų žmogumi. Pernai už aktyvią šaulišką veiklą išeivijoje buvo apdovanotas III laipsnio Šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“.

Sigitas savo gimtinėje retas svečias. Per 26-erius Amerikoje praleistus metus jis čia lankėsi tik keletą kartų. Paskutinį kartą besilankydamas užsuko į „Aušros“ leidyklą, kur kalbėjomės apie Šaulių organizaciją, lietuvybės puoselėjimą išeivijoje, JAV ir Kanadoje gyvenančių lietuvių problemas.

Sigito Savicko vadovaujama šaulių rikiuotė

Sigitas Savickas nelinkęs daug pasakoti apie save, nes, anot jo, pasaulyje yra įdomesnių temų. Jo senelis Juozas Savickas (1871-1945) su žmona Marijona (Anelauskaitė iš Radziuškės) turėjo daugiau kaip 40 ha ūkį, esantį vos 300 metrų nuo Lenkijos ir Lietuvos sienos. (Šiandien viena tėviškės laukų dalis priklauso Lenkijai, kita – Lietuvai.)

Sigito tėvai, kaip ir kiti to kaimo gyventojai, stengėsi savo vaikus auklėti lietuvybės dvasia, įskiepyti jiems meilę gimtajai kalbai ir papročiams. Valinčiuose būta 30 gyventojų, tarp jų nei vieno lenko, tad dažnas šio kaimo žmogus jautėsi geriau nei ne vienas tuo metu Lietuvoje. Valinčių kaimas garsėjo saviveikla, čia gimė ir gyveno žymūs chorvedžiai, kaip antai Kostas Cibulskas ir Vincas Valinčius.

Sigito tėvas buvo Lietuvos partizanų ryšininkas, o dėdė – Jurgis Savickas – vilkėjo šaulių uniformą, turėjo ginklą, kurį laikė Lietuvoje. Jis kelis kartus buvo patekęs į lenkų nelaisvę, bet besikeičiant belaisviais paleistas.

Po Antrojo pasaulinio karo pasienio zonoje buvo neramu, siautėjo sovietų ir lenkų saugumo daliniai, dažnai užeidavo partizanai.

– Kartą su tėvu nusprendėme malkoms nukirsti beržą, – pasakoja Sigitas Savickas. – Nuvažiavome į mišką ir pradėjome dairytis. Tėvas apėjo beržynėlį ir sustojo prie medžio, kurio žievėje matėsi išdrožtas kryžius. Paklaustas, kuo šis medis ypatingas, tėvas pažadėjo papasakoti apie jį vėliau. Nupjovėme medį, supjaustėme gabalais ir parvežėme namo. Kai beržo kamiene radome kulką, tėvas papasakojo to medžio istoriją. Pasirodo, kad šis beržas kitados jam išgelbėjęs gyvybę. Pokariu, kai tėvas ėjo pas partizanus, buvo apšaudytas lenkų kareivių. Viena jam skirta kulka pataikė į beržo kamieną.

Sigitas Savickas su draugais Lenkijoje

Sigitas prisimena, kad vaikystėje, matydamas anapus valstybinės sienos dirbančius žmones, girdėdamas lietuviškas dainas, ilgėjosi Lietuvos, bet pirmą kartą į Tėvynę nuvyko tik 2002 metais. Buvo galimybė apsilankyti Lietuvoje 1986 metais, kai priimtas įstatymas, pagal kurį pasienio gyventojai galėjo lankytis pas kaimynus kitoje šalyje, bet Sigito pase jau puikavosi JAV viza, tad rizikuoti nedrįso.

Nuvykęs į Ameriką, S. Savickas įstojo į Šaulių sąjungą. Patiko jam šios organizacijos veikla, rengiami minėjimai, išvykos ir susitikimai. Smagu buvo priklausyti organizacijai, kurios gretose dėl Lietuvos kovojo jo dėdė Jurgis. Sigitas jau 23 metus jai priklauso ir ketvirti vadovauja Jūros šaulių kuopai.

– Mūsų organizacijoje tik du veteranai, o visi kiti – trečiabangiai. Gaila, kad dipukų vaikai neperėmė šios organizacijos, kad tėvai neparuošė savo atžalų tam darbui, – apgailestauja Savickas.

Kaip jis tikina, Generolo Daukanto jūros šaulių organizacija kitados buvusi veikli ir stipri, bet daugeliui jos narių iškeliavus į Anapilį susilpnėjo. Praretėjusias gretas retai papildydavo trečiosios bangos emigrantai iš Lietuvos, kadangi šiems rūpėjo materialiniai ir buitiniai reikalai. Jie pradėjo kurti įvairias organizacijas, kaip antai „Baltijos krantas“, kurios ilgainiui tapo verslu. Tų organizacijų vadovams rūpėjo pinigai, o ne lietuvybės puoselėjimas, tad labai greitai jos pradėjo byrėti, žmonės jomis nusivylė. Po keliolikos metų trečiabangiai, užsitikrinę sau gerovę, pradėjo ilgėtis lietuvybės ir atsirado daugiau norinčiųjų veikti šiame bare.

– Šaulių organizacija per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį daug metų kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. Dabar mūsų pagrindinis tikslas – išlaikyti lietuvybę Amerikoje ir ją puoselėti. Džiugu, kad žmonės pradeda domėtis jūros šaulių veikla, atsiranda norinčiųjų prisijungti, – sako Sigitas Savickas.

Sigitui įteikiamas III laipsnio kryžius už nuopelnus Šaulių sąjungai

Jis tikina, kad vadovauti Generolo Daukanto jūros šaulių kuopai iš pradžių buvo sunkoka. Trūko patirties ir informacijos. Praėjo nemažai laiko ir daug reikėjo įdėti jėgų, kol perprato vadovavimo paslaptis, užmezgė ryšius, įgavo pasitikėjimo savim ir kitais. Jo vadovaujami šauliai organizuoja lietuvių valstybines šventes, svarbias sukaktis ir minėjimus, bendradarbiauja su lietuviškomis organizacijomis. Žmonėms patinka, kai uniformuoti vyrai neša Lietuvos vėliavą. Antai kai Midway oro uoste buvo atidengiama lenta Dariaus ir Girėno skrydžiui atminti, šauliai stovėjo su Lietuvos vėliavomis. Kiekvienas keleivis, praeidamas pro šalį, gėrėjosi jų uniformomis. Mat uniforma įpareigoja žmogų elgtis atsakingai. Amerikiečiai labai vertina uniformuotus žmones. Šią vasarą JAV šauliai ketina surengti išvyką į Lietuvą, kur dalyvaus Jūros šventėje. Iš Savicko šaulių kuopos ketina važiuoti septyni žmonės.

Didėjantis emigrantų iš Lietuvos antplūdis jaučiamas Čikagoje bei kituose JAV miestuose. Atvykę iš tėvynės bando laimę dideliuose miestuose, nes čia daugiau pramonės ir darbo vietų. Kai prasigyvena ir „atsistoja ant kojų“, perka namus miestų pakraščiuose. Vienas tokių pakraščių, kurį ypač pamėgo lietuviai, yra Lemontas. Iš Lietuvos atvykusius naujakurius jaudina Lietuvos pilietybės įstatymas. Jų manymu, Lietuva vykdo labai blogą politiką savo tautiečių užsienyje atžvilgiu, nes niekas neturi teisės be jų valios paimti pilietybės.

Lietuvos lenkų keliamas triukšmas, atseit jie Lietuvoj skriaudžiami, Sigitą nepaprastai stebina. Jis yra įsitikinęs, kad lenkai niekur kitur neturi taip gerai kaip ten.

Sigitas Savickas vyko į Ameriką galvodamas, kad čia užsidirbs pinigų ir sugrįš namo, bet pradėjo dirbti statybose, įsitraukė į lietuvišką veiklą, sukūrė šeimą, sulaukė dviejų dukrų. Ir Milda, ir Dalia aktyviai reiškiasi kultūrinėje veikloje, dalyvauja šokių būrelyje, skautų ir ateitininkų veikloje. Dalia studijuoja universitete, o šeštadieniais dirba mokytoja šeštadieninėje mokykloje. Milda dirba toje pačioje mokykloje mokytojos padėjėja. Sibire gimusi jo žmona Nijolė visiškai remia Sigito visuomeninę veiklą.

Sigitas mėgsta skaityti knygas apie Antrojo pasaulinio karo ir partizanų laikus, jam patinka būti gamtoje, paplaukioti ežere, užmesti meškerę, džiaugtis tyla ir paukščių čiulbėjimu.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

Nuotraukos iš Sigito Savicko asmeninio albumo