Prieš kelias savaites Vilniuje vykęs lenkų mažumos protestas dėl Švietimo įstatymo pakeitimų diskusijas sukėlė ne tik Lietuvoje, bet ir Varšuvoje. Tiesa, čia ginčai pakrypo netikėta linkme. Dalis Lenkijos žiniasklaidos bei politikų atvirai ėmė raginti dar labiau didinti spaudimą Lietuvai. Bet stiprėja ir balsai, kviečiantys Varšuvą pereiti nuo grasinamo monologo prie dialogo.
Įtakingiausias Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ prieš keletą savaičių pateikė netikėtą pasiūlymą – atsiprašyti Lietuvą už 1920 m. įvykdytą Vilniaus okupaciją. Taip esą būtų pademonstruota, jog didysis partneris supranta lietuvių jautrumą ir baimes ir pirmasis ištiesia ranką nuoširdžiam dialogui.
Šiuo raginimu laikraštis metė savotišką iššūkį Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslavui Sikorskiui (Radosław Sikorski), kuris viešai pareiškė nepripažįstantis, jog jo šalis 1920-aisiais okupavo Vilniaus kraštą. R. Sikorskis demonstratyviai nevažiuoja į Lietuvą, o šį politiką buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įvardijo kaip asmenį, dėl kurio ambicijų blogėja mūsų šalių santykiai.
Tiesa, tokių Lietuvai palankių pareiškimų kol kas yra nedaug. Po Vilniaus lenkų demonstracijos buvęs Europarlamento pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek) pareiškė, jog Lenkija privalo stiprinti spaudimą Lietuvai visais galimais kanalais.
Tiek premjeras Donaldas Tuskas (Donald Tusk), tiek vicepremjeras Valdemaras Pavliakas (Waldemar Pawlak) bei opozicijos lyderis Jaroslavas Kačynskis (Jarosław Kaczyński) po demonstracijos dėl blogų santykių pirštais badė vien į dabartinę Lietuvos valdžią.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neatvyko į Lenkijos vadovo Bronislavo Komorovskio (Bronisław Komorowski) Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Šiame susitikime Lenkijos prezidentas, kaip skelbiama, su kaimyninių šalių vadovais aptaria būtent NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus.
Prezidentės patarėjas Laurynas Jonavičius mano, kad kalbos apie Lietuvos ir Lenkijos santykių blogėjimą yra įtartinos, nes santykius labiausiai ir blogina „garsus šaukimas“ apie jų blogėjimą.
punskas.pl (pagal ELTĄ)
Pelėda, nemanau, kad nuo to, kad koks nors Radčenka ar jo redaguojamo portalo skaitytojai (kurių nuomonei jis turi irgi kažkiek pataikauti, jei nori pervilioti juos iš Kurier Wilenski) pasigaus ir toliau vystys šią mintį, pasikeis anų laikų istorija ar okupacija staiga taps teisėta.
Beje, jau pačiame to karo vertinime kaip namų (t.y. pilietinio), be visų argumentų, kuriuos išsakė Vitoras/LT, glūdi rimta loginė spraga, griaunanti visą tokios argumentacijos mūrą – juk jei kariavo lietuviai su lietuviais, tai kokio velnio dabar (o ir tada) kišasi Lenkija ir kas per „rodakai“ Lietuvoje, jei jau jie – irgi lietuviai (ir net, matai, „senieji“)? Kitas dalykas, ko Radčenka neparašė (nes nesuvokė?), kad to pasirinkto tautinės valstybės modelio teisingumu niekas neabejoja – nei nacionalistai, nei nenacionalistai, ir nėra ko čia stiprinti ar silpninti – tai yra pagrindas, ant kurio mes visi stovime ir toliau statome savo tautos ir valstybės ateitį. Taip kad tas atsiprašymas nieko neduotų, o greičiau tik morališkai susilpnintų Lietuvos poziciją Suvalkijos klausimu (turime gerą pavyzdį su Rusija, kai ji vėliau „užmiršo“ net ir tai, kad buvo pripažinusi okupaciją, mat iškilo ir jos pasekmių įvertinimo ir šalinimo klausimai). Atsiprašyti – maža, o norint atitaisyti skriaudą reikėtų ir ryžto, ir tautos pritarimo.
Dėl tos padėties, kurią aprašėte Punske, tikrai liūdna. Kažkodėl prisiminiau savo pirmąjį apsilankymą Punske ir tą įspūdį, kurį paliko tai, jog parduotuvėje pardavėjos tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai (gal ne ten užėjau ar ne tuo metu?). Na, beveik kaip kur nors nedidelėje vietinėje parduotuvėlėje Vilniaus pakraštyje ar rajone, tik ne „po-prostu“, o lenkiškai kalbėjo, ir skirtumas tas, kad Punske lietuvių nuošimtis pagal statistiką toks, jei ne didesnis, kaip „lenkų“ Vilniaus rajone arba lietuvių Vilniuje … Deja, už kitus lietuviu nepabūsiu, galiu būti (ir esu) tik už save, tačiau visur, kur bebūčiau.
Kur problema, suvokti nesunku, o va rasti receptą ir pritaikyti „terapiją“ deja ne taip lengva ir ne taip greitai viskas darosi, o ir trunka ilgai. Visa esmė – tautinė savimonė. Gimtoji anglų kalba nekliudo airiams save laikyti airiais ne tik Airijoje, bet ir emigracijoje, gimtoji rusų ar gudų (po-prostu) kalba nekliudo Lietuvos „lenkams“ save laikyti lenkais, jau nekalbant apie žydus, kurių dauguma ištisus šimtmečius gyveno ne savo šalyje ir nebekalbėjo savo protėvių kalba (hebrajų), bet visuomet žinojo, kokia yra jų tautybė, nors ilgą laiką neturėjo net pavardžių.
Tad, grįžtant prie senlietuvių, mano nuomone, tegul Lenkija skatina tokios tapatybės formavimąsi – Lietuvai tai tik į naudą, juk tai pirmas žingsnis jų išskyrimo iš lenkų tautos ir judėjimo arčiau link savo Tėvynės. Pilsudskio su Želigovskiu kaulai jau seniai sudūlėjo, o jaunoji „senlietuvių“ palikuonių karta galgi susidomės savo šaknimis … O lietuviams, ar jis „naujas“, ar „senas“, vis tiek yra tas pats lietuvis, t.y. niekuo neišskirtinis. Maža to, tokia idėja leistų ir lietuviškai nebekalbantiems lietuviams (tiems patiems brazilams, amerikonams, australams, vokiečiams, britams ar airiams) atrasti savo vietą mūsų tautoje ir nesijausti visiškai svetimiems. Kol jie gyvena ne Lietuvoje, galime susitaikyti su tuo, kad gali ir nemokėti lietuviškai, tačiau dvikalbystės dabartinėje Lietuvos teritorijoje nebus prie bet kokios valdžios (jei jos ribos rimčiau keistųsi, tuomet – derybų klausimas).
Radčenko yra aiškus lenkas blogąja to žodžio prasme,nes tik lenkas gali taip begėdiškai meluoti.Kokia gali būti ,,vojna domova“,jeigu Želigovskio 15 tūkstančių kareivių divizija buvo pilnai Lenkijos ginkluojama,rengiama,maitinama ir jai mokami pinigai iš Lenkijos iždo?Plius dar buvo numatytas jai palaikymas iš oficialių Lenkijos ginkluotųjų pajėgų,jeigu kiltų nesklandumų.
Galų gale užtenka vien tik pasakaityti Želigovskio ir Pilsudskio prisiminimus tuo klausimu,ir baigsis tas sapaliojimas apie ,,vojna domova“.Tai buvo 100% Lenkijos intervencija.
O dėl Bumblausko,tai pilnai pritariu.Niekad nesitikėjau,kad žemaitis gali būti niekšu ir Lietuvos išdaviku.
to sakau: čia Jums pasiskaitymui fragmentas Radčenko teksto apie ‘naujalietuvius’ ir senlietuvius’
(…) Coraz częściej i litewscy, i polscy historycy dochodzą do wniosku, iż w rzeczy samej jesienią 1920 r. zderzyły się na Wileńszczyźnie nie Polska i Litwa, tylko dwie koncepcje Litwy: starolitewska, reprezentowana przez Piłsudskiego i Żeligowskiego, i nowolitewska, reprezentowana przez liderów litewskiego odrodzenia narodowego. Była to więc w gruncie rzeczy litewska wojna domowa. Paradoksalnie w momencie, gdy i po stronie polskiej, i po stronie litewskiej dojrzewa powoli zrozumienie, jak skomplikowane motywy i emocje kierowały ludźmi w owym okresie, jak trudnych wyborów musieli dokonać, przeprosiny za Żeligowskiego oznaczałyby przekreślenie szansy na jeśli nie polsko-litewskie porozumienie, to na wspólne zrozumienie tych tragicznych wydarzeń.
Polityczne przeprosiny oznaczałyby bowiem, iż ten historyczny fakt został oceniony raz i na zawsze; na Litwie zakonserwowałyby etnocentryczną wersję narodowej historii, te wszystkie antypolskie mity, które obecnie z takim trudem próbuje obalić nowe pokolenie historyków litewskich,
-atsakau ‘sako’- turbūt kažko nesupratote . Nejau Pilsudskis ir Želigowskis jei jų negalima atstumti- teisingai ir teisėtai okupavo Vilnių ir Rytų Lietuvą, ir vykdė per dvidešimt metų nutautinimo politiką?
O dėl tų, kurie jau nebekalba lietuviškai susigrąžinimo. Nežinau, ar jūs gyvenate realiame pasaulyje, ar plaukiojate kažkur debesyse. taigi, susigražinkite nors vieną Vilnijos lenką, gal pradėkite nuo tų, kurių pavardės dar lietuviškai skamba, kol nLietuvos seimas – kurį išrinksitež- neįves dvikalbystės. O dar geriau- neatsumkite ir susigražinkite į lietuvių kultūros arealą savo emigrantus, kurie pabuvoje penkis metus Airijose- jau su akcentu kalba, o jų vaikai jau ir nebekalba lietuviškai.
O jeigu iš ties turite kažkokią stebuklingą atlietuvinimo būdą- tai maldauju, atvažiuokite į Punską ir padėkite bent mums- juk pas mus jau dvi iš trijų santuokų mišrios, o tokiose šeimose augantys vaikai su seneliais lenkiškai kalba.
Bet vistik, pradžioje siūlyčiau susigrąžinti nutautėjusius Vilnijos lietuvius, o paskui jau bus galima pagalvoti ir apie Pilsudskį ir jo palikuonis, ir apie želigovskininkus.
atsiprašyti – maža, reikia ir atitaisyti tų įvykių pasekmes (suprantate, apie ką aš čia). Tik ar Lenkija tam pasirengusi? Jei ne, tai Lietuvai toks atsiprašymas nėra naudingas – per pigiai nori atsipirkti.
@pelėda <– Dėl senlietuvių ir naujalietuvių, tai nebūčiau toks kategoriškas. Ar iš tiesų turėtume tuos menamus senlietuvius palikti Lenkijai vien dėl jų gimtosios kalbos ir dabartinės gyvenamosios vietos? Galbūt, bent dalį jų galime grąžinti į tautą jei ne kalbiškai ir kultūriškai, tai bent savimonės prasme? Juk dėl to, kad nutautėjo, kai kurių jau lietuviškai nekalbančių ar vos vieną kitą sakinį surezgančių išeivių tai neatstumiame.
Tad jei Lenkija iš tiesų nori atgaivinti senlietuvių savimonę, tereikia ta iniciatyva mokėti pasinaudoti. Tik ar mokėsime ir norėsime, tai kitas klausimas, nes "litviniškos" savimonės gaivinimą Gudijoje tiesiog ignoravome, ir dabar tie žmonės savo tapatybę kuria priešindami ją su lietuvių ("lietuvisų", kaip jie vadina), o ne ieškodami bendrų šaknų ar šiaip kultūrinio ar politinio bendrumo.
labiausiai Lietuvai kenkia kai kurie Lietuvos istorikai, pav. Bumblauskas, kuris išgalvojo teoriją apie ‘senlietuvius’ ir ‘naujalietuvius’ ir dabar šitą nesąmonę pasigriebė lenkai- štai Lietuvos mokėtojų pinigais remiamame portale lenkų kalba delfi.pl jo vyr.redaktorius Radčenko (Lietuvos pilietis) rašo, kad Lenkija negali atsiprašyti Leituvos už Želigovskį, nes tai nebuvo Lenkijos agresija prieš Lietuvą, o ‘senlietuvių’ ir ‘naujalietuvių“ vidaus konfliktas, žodžiiu, pilietinis karas Lietuvoje.Ir pabrėžia, kad šitaip teigia vis daugiau Lietuvos istorikų, jau ne vien Bumblauskis, bet ir jauni Lietuvos istorikai.
Minėtasis Radčenko rašo, kad jeigu Lenkija atsiprašytų Lietuvos už Želigovskį, tai tik sustiprintų ‘Lietuvių nacionalistų’ įsitikinimą apie tai, kad Basanavičius ir Kudirka buvo teisūs, atmesdami lenkalalbės, ir pasirinkę lietuviakalbės Lietuvos modelį