Apie Velykų papročius ir tikėjimus pasakoja Marytė Klimasarienė ir Kastulė Subačienė.
Marytė Klimasarienė: Madoj buvo talkos seniau ir skolinimai vieni kiciem, ir skerstuvių, duonos nešimai, alia kiaušinius tai reikėjo margytie namie – kad vištos slapikucų nepritupėtų ir pas kaimynus neitų dėc kiaušinių.
Kastulė Subačienė: Mūs viena žąsis dėjo kiaušinius an pabalio – užakusio ažaro nendrėse. Ty net supėsi, ba po apacu vanduoj. Vadzino, kad deda kinyse. Kap prideda ne viščinyki kiaušinių, o deda cik vienoj vietoj pasislėpus viena ar kelios vištos, tai priperi ir parsiveda po kiek laiko vištukų pulkucį, tai juos vadzyta slapikuciais.
Seniau tai ir ugnį skolinosi vieni iš kitų.
M. Klimasarienė: Kūrino durpėm, tai ilgai ruso, iki ryto. Jei užgįsta, tuoj parsineša iš kaimynų žarjų. O Dzidzįjį šaštadienį bažnyčoj švencyta buvo ir ugnis, ir vanduoj. Parnešį dėj in pečų ir kūrino, kad negistų – nebi no perkūno ir žaibavimo saugojo. O vandeniu aptaško javus, laukus, gyvulius, namus – tai irgi madoj buvo, kad no bėdų gelbėtų.
K. Subačienė: Visur kaimuose gegužin buvo laukų švencinimas.
Per Velykas ankscyvų rytų tai vežė valgį ir pavargėliam, ir sau kašikėlin. Tai kunigas pašvencina ir paskui per pusrycus dalinasi, kad skalsa neišaitų iš namų.
M. Klimasarienė: O jau skubinosi iš bažnyčos po mišų, katras graicau parvažuos, o jei da aplanks kitų – tai tam gerau aisis ir laukuose, ir tvartuose.
K. Subačienė: Mūs šokiom dzienom tai mylėjo da pasivaikščoc po Sainus, tai suveic su giminėm, draugėm. O jau kap Velykos, tai cik pasbaigė pamaldos – ir kap padūkį visi namo. Dalinasi švencytu, paskui valgo kiaušinių daug, mėsukės, kopūstų. Sakyta, kad Velykų kiaušiniai turi dzidelį galių, duoda jiegų, apsaugo no ligų ir apkerėjimų.
M. Klimasarienė: Madoj buvo savo vaikam ir krikšto vaikam duoc kiaušinių, kad nor po vienų, ne visadu margucį. A ir valaunykam giedanciem palinkėjus gerų javų reikėjo duoc kiaušinių.
K. Subačienė: Prie mūs namų, prie ažaro tokia aikštė buvo, tai po pusrycų rinkosi jaunimas žaidimų daryc. Buvo linksma, dzaugėmės, kad jau pavasaris. O pirmiau kokios baisios, šaltos ir su daug sniego žiemos buvo! Pyrmų šventių dzienų tai cik jaunimas susiaidavo, o jau antrų tai ir tėvai keliavo, ba reikėjo krikštavaikiam nuvežč margucų, aplankyc sasaris, a ir tai dėl to, kad gerasnis derlius, linai, kanapės aukštesnės ir tankesnės užaugtų. A ir laistė vandeniu vieni kitus, kad nebūtų miegaliai.
M. Klimasarienė: Kecvirtoj Velykų dzienoj negalima buvo ko dzyrbc, ba sako: ladai kap užais – numuš javus.
K. Subačienė: Mus po karo apvogė nežinia kas. Ir mėsų, ir grūdus išnešė iš svirno. Nesugavo vagių ir nerado, o gyvenc toliau reikėjo. Kažkap davė rodų, susitaikė.
Turėjo tėvas pasidaris kryžų. Tai pro jį aidami vyrai kepuras nusima, moterys persižagnoja. Sakau: kryžus ir pasicinka, ir išlydzi. Kaimas prie jo rinkosi per laukų švencinimų ir per mojinukes. Kelių kap žamino, nustumdė, tai kryžus liko an aukšto kranto. Paskui kaimi Šv. Kazimiero draugijos skyrus pastatė kitų kryžų, beveik kaimo vidurin – tai jau prie jo rinkosi kaimas.
G. Pakutkienė, punskas.pl