Negrąžinamai nepakeičiamas (esė) III d.

 (Tęsinys)

1992 metais „Aušros“ leidykla išleido mano poezijos rinkinį „Tarp krantų“. Tai buvo Lietuvos ir Lenkijos vertėjų bei literatų bendradarbiavimo vaisius. Rinkinį redagavo Varšuvos universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas Algis Kalėda.

Martinaitis

Apie šį leidinį M. Martinaitis „Metuose“ rašė: „(…) „Tarp krantų“ galėjo būti jau antra jauno autoriaus eilėraščių knyga. Pirmoji, prieš keletą metų paruošta, „Vagos“ leidyklos stalčiuose sulaukė Atgimimo, nepriklausomybės, beprotiškų kainų, laikų, kai domėjimasis rimta kūryba atslūgo. Rašydamas šią recenziją, laikraštyje perskaičiau žinutę, kad S. Birgelio knyga, pavadinta „Tarp durų ir dulkių“, išniro mažai girdėtoj leidykloj – V. – Trakai: Voruta. Kada ją aptiksiu šiuolaikiniame knygų chaose?

Rinkinys „Tarp krantų“ išleistas praėjusių metų pabaigoje Punske Lenkijos kultūros ir meno ministerijos lėšomis. Parengtas gana greitai, žinoma, lyginant su mūsų tingiais tempais, juo labiau kad leidinys – dvikalbis. Šalia lietuviškų tekstų skelbiami lenkiški vertimai, kuriuos atliko Alicja Rybałko, Małgorzata Kasner, Dorota Czupkiewicz, Marcin Niemojewski ir pats autorius. Rinkinį redagavo Algis Kalėda.

Tai gražus, sutelktinėmis pastangomis parengtas leidinys, pirmoji lietuviškos poezijos knyga Lenkijoje, labai svarbi tiek mums, tiek ten gyvenantiems lietuviams. Tai ženklas, kad kalba ir kultūra gyva ten, kur dar rašomi, nusirašinėjami ir spausdinami lietuviški eilėraščiai. Paskutinieji nutyla poetai. Ir štai Punsko krašte neliks tuščia Albino Žukausko vieta: greta Bubelių dabar bus ir Ožkiniai. Taip sakau labai įdėmiai perskaitęs rinkinį, kuris sustiprino mano nusimanymą, jog apie Sigitą Birgelį jau reikia kalbėti kaip apie tikrą, subrendusį poetą, Žilviną, nenukirstą abejingumo ir užmaršties dalgiais. Ir dar manau, kad po kelių dešimtmečių už Lietuvos ribų pasirodė pirmas toks poetas. Taigi verčiu puslapius ir iš naujo skaitau…“ („Metai“, 1993, Nr. 5)

M. Martinaitis palaipsniui paėmęs lyg mažą vaiką už rankos vedė mane į literatūros pasaulį, ragino ir drąsino. 1997 m. jis redagavo trečiąją mano poezijos knygą „Eilėraščiai iš anapus Dievo“. Jis rašė: „Mįslingas ir netikėtas šio rinkinio pavadinimas, kaip yra mįslingas ir poeto atsiradimas šioje žemėje, jo praregėjimas žodžiais ir žodyje. Poezija pakartoja kūrimo aktą, kuris štai vyksta ir šioje nedidelėje lietuviškos žemės atkarpoje.

Žodis buvo Dievo kūrimo instrumentas. O juo naudojasi ir poetai.

Neatsitiktinai yra Šventojo Rašto ir psalmių atgarsiai šiuose Sigito Birgelio eilėraščiuose: tokiu būdu jais įsirašoma ir įrašomas savo kraštas į dieviškąją, eschatologinę laiko tėkmę, įsiliejama į tai, kas ateina iš anapus Dievo – negirdimo, neregimo, bandomo įsivaizduoti, apčiuopti, iš anapus mūsų susikurto Jo žemiškojo provaizdžio.

Iš tenai, iš anapus, sklinda dvasia, kūrimo galia, pasiekianti Jį įtikėjusius ir įtikėjusiųjų žemę.

Tai įvyko ir nedidelėje Punsko žemėje, kuriai poeto žodis teikia tvarumo.“

M_MartinaitisKnyga buvo Vilniuje šiltai sutikta, o jos pristatymui vadovavo pats Marcelijus. Jis neatsisakė redaguoti ir ketvirto mano poezijos rinkinio „Septynios dienos, septyneri metai“. Knygos įžangoje Poetas parašė: „Sigito Birgelio eilėraščių rinkinys „Septynios dienos, septyneri metai“ – naujas žingsnis jo kūrybinėje biografijoje. Poetinės brandos ženklas – minties ir jausmo sutelkimas nedideliame teksto plote: eilutėje, frazėje, posme ar tiesiog dviejuose šalia esančiuose gramatiškai nesujungtuose žodžiuose. Todėl Sigito Birgelio eilėraščiai smarkiai trumpėja, nes tai liudija, jog poetas sugeba daug ką pasakyti labai taupiomis priemonėmis. Nesišvaisto plačiais mostais, nesisvaido tuščiais garsiai barškančiais žodžiais. Pagaliau ryškėja, pasakyčiau, birgeliška miniatiūrinė eilėraščio forma, savo reikšmių intensyvumu primenanti Rytų poeziją. Todėl šiuos tekstus reikia labai atidžiai skaityti, nes šioms miniatiūroms dažnai būdingi užtekstiniai žodžių ryšiai, negramatinės jų jungtys. Eilėraščiuose tarsi nesilaikoma skyrybos taisyklių, žodžių dariniai dažnai neatitinka mokyklinės gramatikos reikalavimų. O tai todėl, kad poetas bando prasiskverbti už įprastos kalbos ribų, jos kasdieninių reikšmių. Gramatinį kalbos jungimą čia dažnai pakeičia poetinis. O tai jam neblogai pavyksta.“

Poezijos knygoje „Septintas nakty“, kuri pasirodė 2012 m., M. Martinaitis užrašė:Kiekvieną kartą, kai skaitau jo eilėraščius, ištinka kažkoks keistas žodžio jutimas, kurį galėčiau pavadinti labai savita poetine tartimi. Net neturiu su kuo palyginti. Tai ir yra svarbiausia, kai poetas visiems žinomus žodžius taria taip, kad jie kvepėtų kaip žemės grumstas, kad jie skaudėtų kaip dūris į širdį, kad jie vienas kitą prisišauktų kaip dainoj ar maldoj. Tokių dalykų negalima išmokti, o tai ir yra dovana.

Prisimenu pirmą įspūdį, kai prieš keliasdešimt metų universitete studijuojančios Punsko merginos man atvežė, kaip jos sakė, „tokio Sigito“ eilėraščių. Dar paaiškino, kad jis mažai žinomas, ūkininkauja ir pan.

Paprastai siūlomus tekstus imu į rankas nepasitikėdamas, nes man teko labai daug perskaityti beviltiškų eiliavimų, apie kuriuos būna geriausia patylėti. Tie Sigito tekstai buvo nelabai tvarkingi, pagalvojau: štai dar vienas grafomanas!

Tada galbūt ne visai kalbiškai taisyklinguose tekstuose tarsi kažkokia poetine uosle užuodžiau tų eilėraščių kvapą, tikrumą, apie ką šio atsiliepimo pradžioje parašiau, ir tada nesuklydau. Ir po to ne kartą Sigitą esu padrąsinęs, ką darau ir šį kartą. Bet savo poetinėse vizijose, vaizduote yra nepaprastai drąsus, gali kreiptis į gamtą, į tėvą, į Dievą. Tik reikia jausti, kad gali, esi vertas į Jį kreiptis. Tai aukščiausias poetinis žinojimas, ne kiekvienam būna duotas.

Ten, kur atsiranda poetas, niekas negali panaikinti tų vietų vardo, istorijos. Punsko kraštas turi tokį poetą, kuris kalba to krašto žodžiais. Su poetų vardais išlieka upių, kalnų, ežerų pavadinimai. Toks savo krašto poetinis sargybinis ir yra Sigitas. Juk šimtmečius lieka žinomos vietovės, kuriose randamas auksas, deimantai, gintaras ir yra rašomi eilėraščiai.

Sigitui reikia padėti. O jam padėti galima tik skaitant jo kūrybą, kuri turėtų labiau plisti ir Lietuvoje.“

Visi mano poezijos rinkiniai, galima sakyti, atsirado Marcelijaus paskatinimo dėka. Jis man buvo patriarchas, kuriam buvau ir esu dėkingas už viską, kas gyvenime buvę geriausia. Ne kartą jį susitikdavau Vilniuje, visada nuoširdžiai pasikalbėdavom. Visada jaučiau jo nepaprastą nuoširdumą. Tarp literatų būna įvairiai – būna pagiežos, pavydo, abejingumo. Pasitaikydavo ir tokių, kurie alkūnėmis stumdydavosi. Tačiau M. Martinaitis buvo kitoks. Ten, kur kiti stumdydavosi, jis pasitraukdavo.

Marcelijus yra parašęs Lietuvos spaudoje nemažai mano poezijai skirtų šiltų žodžių: S. Birgelio eilėraščius norėčiau pavadinti kūryba ties kalbos riba. Dar skaitydamas pirmuosius rankraščius, patyriau, kad ne visada galima tiesinti eilutes, taisyti nepatogų, netiksliai pavartotą žodį ar iš kitos kalbos patekusį stilistinį inkliuzą. Lietuviškas žodis ir diasporoje, išeivių kūryboje labai dažnai atsitrenkia nuo kitų kalbų, rekošetuoja, daro keistus vingius. Ir tai jam į naudą, nes namuose įpranta vaikščioti kitų seniai išmintais ir saugiais takeliais, bijodamas paklysti, aplenkia kiekvieną kupstą, akmenį, krūmą. O kai skaitai S. Birgelio eilėraščius, tai atrodo, kad rašydamas poetas mokosi dar ir kalbos, ieško žodžio jungčių, to visai neslepia. Poezija apskritai yra nuolatinis mokymasis kalbėti iš naujo, juk ką nors sakyti pradedi, kai užtinki pirmines dviejų žodžių sankabas, išgirsti jų garsinę sąšauką. A. Žukauskas tai vadino atodangomis. Pirminiai ryšiai ypač atsiveria tada, kai kyla grėsmė kalbai, apsinuogina paskutiniai žodį su žodžiu siejantys saitai. Čia, Lietuvoje, jaukioj aplinkoj rašydami eilėraščius, tos kalbos dramos nepajuntam, nesuvokiam A. Mackaus žodžių trajektorijų svetimose kultūrose, mėginimo kitoje aplinkoje atkurti kalbą, ją tarsi užminkyti iš naujo, dėl ko ji įgyja naujų matmenų, netikėto vaizdingumo ir įtaigumo. Tai intuityviai daro ir S. Birgelis, nors jam pritrūksta filologinio pasiruošimo, kad tas „netaisyklingumas“ būtų taisyklingas, sąmoningas. Necituoju pavyzdžių, nes kas skaitys S. Birgelio rinkinį, pajus kiek neįprastą kalbinę atmosferą.

Poetui įvairūs praradimai neretai tampa kūrybos dovana. Diasporoje arba tremtyje tokia būna kalba, tampanti beveik sakraline savastimi bei fantastika. A. Mackus tarsi pradeda giedoti psalmes, raudoti raudas, dainuoti retas liaudies dainas, o S. Birgelio eilėraščiuose pasigirsta maldų, šventraščio (poema „Kainas ir Abelis“) žodžiai – kalba, kuri lieka paskutinė aukščiausių tiesų akivaizdoje, tiesų, padedančių žmogui atkurti savo žmoniškumą. Tai situacinė arba situacijų poezija, kada, S. Birgelio žodžiais:

klumpa tauta

keliasi poetas

S. Birgelio eilėraščių vyksmo vieta yra gamta, kaimo erdvė, talpinanti begalybę ir menkiausią augalą. Pasirodo štai tokie plačiai apmesti vaizdai:

Supasi saulė raudonam horizonto lopšy.

Nurausvintais laukais

praeitin leidžiasi

senas Lietuvos kaimas.

Poeto kaimas truputį ne toks kaip mūsų. Jis ne taip išdarkytas, nenukirsti šeimų ryšiai. Būdamas Punske, gali pamatyti lietuvišką kaimą, koks jis galėjo būti čia, Lietuvoje, jeigu ne tos melioracijos, ne tas kolektyvinis nuskurdinimas ir žmonių maišymas, kilnojimas iš vietos į vietą. Štai koks dar gražus vakaras Ožkiniuose:

su kibiru grįžta vakaras

pakvimpa pienėm ir pienu

bet tai per gražu kad būtų netikra

 

rudens dvelksmas virš pievos

kur erdvė susispaudžia

į rūką ir paklysta namo

Poetas visomis akimis žiūri į Lietuvą, klausosi iš ten, iš už Nemuno atsklindančių dainų, Maironio balso – kaip savo širdies. Skaudi ir graži ta S. Birgelio Lietuvos nostalgija savo lietuviškoj žemėj. Ne vienoj vietoj šmėsteli mūsų krašto dabartis, kruvino sausio vidurnakčio motyvai. Štai citata iš eilėraščio, parašyto praėjusių metų Poezijos pavasario šventėje:

Sustingę prie vamzdžio, kur krenta vanduo

ir krauju spjaudosi

kulkos.

Su ginklu prašė Tėvynės,

kad Lietuvai,

kad laisvi galėtų numirti.

Rinkinyje didelę dalį sudaro meilės eilėraščiai, kiek neįprasti šiais ironijos, apsimetimo ir dviprasmybių laikais. Nepasakysi, kad Sigito Birgelio meilės poezija būtų sentimentali ar senamadiška. Kūniškumas, juslingumas neretai tėra tik pirminis sąlytis su neapčiuopiama realybe, užuomina į aukštesnį gamtos, dvasios, dievybės patyrimą, šventumą („tą dieną, kai tave pamačiau, / visi keliai vedė į bažnyčią“), o tai perauga, susipina vienas su kitu:

bijau sumaišyti

tave su Dievu

tu gyveni

taip netoli rūpintojėlio

Meilė padeda save išvysti kitokį, kitoj erdvėj ir perspektyvoj, išdidintą arba sumažintą iki ašaros („pro tavo akinius / mačiau save / lyg ašarą“, „Viskas sumažėjo, vienam žody sutilpo“, „Užaugau nespėjęs pasenti, paimti į rankas pasaulį“), o laimė gali tilpti „į vieną kubinį gyvenimą“. Tačiau kas uždara, užverta, kas traukiasi į save, yra destruktyvu, pažymėta nykimo. Gyvybingos pojūčių, minčių projekcijos – į išorę, į erdvę, į visumą.

S. Birgelio lyrika sujungia didelį ir mažą, pradžią ir pabaigą. Iš paties mažiausio randasi pasaulio pradžia, gyvybė, jausmas išsilukština iš buities, konkretybės, plečiasi, sklinda erdvėje, tapdamas dieviškumu, giesme ar malda, dovana, atlygiu žmogui už jo gyvenimo trumpumą ir trapumą, vienkartiškumą.

Poetas sugeba gražiai metaforiškai užmegzti miniatiūrą, palieka nenukirptus jos galus, vedančius už žodžių, už tiesioginės jų prasmės:

iš saulės sonatos

iš čiurlioniško Rex

iš Nemuno kvapo

žinau

mūsų karalystė ne iš čia

lietuviškas žodi

Kai ateis dangaus karalystė, paskutiniam teisme Ožkiniai, kaip ir A. Žukausko Bubeliai, turės ten savo atstovą bei liudytoją. Ne vienas Lietuvos kaimas jau turi ten po pasiuntinį. Gal per stipriai sakau apie S. Birgelį, bet jam yra padovanota gili eschatologinė nuojauta, kaltės ir atpirkimo jausmas, iš kurio ir kyla poezija. Dėl to jo eilėraščius reikia rimtai skaityti, spausdinti ir rimtai apie juos rašyti.“

(Bus daugiau)