(…) redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas sąsiuvinis mėlynais nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.
Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Puoškime savo sodybas!
Tegul daržely rūtos mėtos
Praeivio akį vis vilios.
Palaistytos ir apravėtos
Dukters tėvynės mylimos.
Jau nuo senų laikų lietuvių dainose taip jautriai apdainuojamas tėvynės grožis, jos laukai, pievos, miškai. Bemaž kiekvienoje dainoje minimas gražus rūtų darželis, kuriame sesustės vakarais dainuodamos laukdavo mylimo bernelio. Taigi daina, rūtų darželis ir sesutė–lietuvė – neišskiriama draugystė. Prie kiekvieno namelio, kad ir menkiausio, prie bakužės – visur būdavo aptvertas darželis, pilnas įvairiausių gėlių, o pirmoje eilėje – rūtos, mėtos, lelijos…
Lietuvaitės gražiai darželius tvarkė, rūpestingai juos globojo. Turėdamos kokį džiaugsmą ar liūdesį, bėgdavo į darželį pasiguosti, nusiraminti. Vakarais, po sunkių dienos darbų eidavo ten pailsėti.
Atmenu, kai dar buvau maža, susirinkdavome mūsų kalno vaikai ir eidavome taip namas nuo namo ir pro tvoros plyšius stebėjome, kokios gražios žydi ten gėlės.
Ne tik gėlių darželiai, bet ir įvairūs krūmokšniai, vaismedžiai, ir dideli, aukšti medžiai puošdavo sodybas. Ne tik puošdavo, bet ir saugojo nuo šaltų, žvarbių vėjų.
Būdavo, eini per kaimą šiltą, saulėtą gegužės mėnesį, sodybos paskendę baltų žiedų jūroje… Visoki paukščiai čiulba, vabzdžiai zvimbia ir žmogus tikrai nežinai ar žemėje esi ar rojuj… Bet viskas keičiasi šioje žemėje. Nebeliko tų gražių sodų su senomis, augalotomis obelimis ir tų apdainuotų rūtų darželių. Anot vysk. Baranausko – „viskas prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko”.
Taip, dabar apie sodybas dažniausiai plikas laukas (gerai, jeigu ar neužterštas ir ne pilnas piktžolių).
Paimkime Punsko miestelį, daug čia pastatyta naujų, gražių namų. Visuje pilna brangių baldų ir kambariai sutvarkyti, švarūs. Malonu juose pabuvoti. Bet kur gi grožis apie sodybas?.. Retai pas ką praeivio akį žavi gėlynai. Yra gyventojų, kurie apie savo namus gražiai susitvarkę, prisodinę gėlių ir kasmet stengiasi jų turėti daugiau ir įvairesnių. Valsčiaus valdyba taip pat nori, kad miestelis gražiai atrodytų ir kasmet perka gėles ir sodina prie šaligatvių. Kas gi geriau puošia aplinką, jei ne gėlės. Kaip gaila, kad yra ir tokių, kurie ne tik kad patys nesodina, bet dar ir pasodintas gėles ar medelius laužo, naikina. Tiesiog nėra žodžių tokiems…
Juk kaip būtų gražu, jeigu miestelį puoštų gėlės, medžiai, žalumynai, gražiai, skoningai sutvarkyta aplinka. Labai gerai byloja apie pačių gyventojų kultūrą. Retas kuris praeivis pamatys kambarių turtingą apstatymą, bet tvarką apie sodybas stebės visi ir visada. Taigi, stenkimės susitvarkyti gražiai, įdomiai, skoningai. Jeigu patys nepajėgiam to padaryti, suplanuoti, reikia prašyti patarimo kitų. Punske yra žmonių, kurie sugeba tikrai įdomiai, meniškai įrengti gėlynus ir jie mielai patars, padės.
Tiek pasaulyje yra įvairiausių gėlių, krūmokšnių, medžių, labai gražių ir įdomių. Kiek sąlygos leidžia, stenkimės jų kuo daugiausiai prisodinti Punske.
Kaip gražu ir gera, kada šlama beržai, kada skleidžia malonų kvapą auksinės liepos… Aukštos, senos liepos dar mūsų senelių sodintos. Kaip pasakiškai atrodo ant ežero kranto Punsko bažnyčios bokštai, išnirę iš senų aukštųmedžių vainiko. Jeigu ne medžiai, ne žaluma, kas gi čia viliotų akį, kas žavėtų širdį?..
Kažkas iš turistų pastebėjo, kad Punske mažai didelių senų medžių, tik apie bažnyčią ir ant Gurnaslionsko. Taigi, pasistenkime prisodinti įvairiausių medžių, krūmų, gėlių. Lai žydės, lai šlamės net ir tada, kada jau mūsų čia nebebus… Šlamės ir minės, kad buvo Punske darbščių, sumanių žmonių, mylinčių grožį…
Kalbant apie grožį, negalima nepaminėti Punsko klebono kun. Ignoto Dzermeikos, kuris taip gražiai atnaujino bažnyčią, pastatė ir įrengė kleboniją, sutvarkė sodą, gėlynus, įėjimą į bažnyčią. Pastatė keletą koplytėlių – pakelės smūtkelių. Naujose ir senose kapinėse atremontavo jau griūvančias koplyčias. Jo nuveiktais darbais grožisi ir gėrisi ne tik punskiečiai, bet ir atvykę iš svetur turistai.
Kalba netaisyta
Bus daugiau
Nuotr. B. Bobinienės