Kun. Juozo Švedo nuveikti darbai

420-osioms Punsko parapijos įkūrimo metinėms

Seniai, prieš keletą dešimtmečių, seniausia mūsų krašto gyventoja Anelė Maksimavičienė man pasakojo, kad jos vaikystės laikais žmonės nesirūpino kaip dabar savo mirusiaisiais. Į kapines retai kas eidavo, o tik vienas kitas kapus tvarkydavo. Ėjimai į kapus Visų šventųjų dieną prasidėjo, pasak jos, kunigo Juozo Švedo laikais.

O buvo taip. 1923 m. rudenį Punsko klebonas J. Švedas iš sakyklos paskelbė, kad lapkričio pirmąją ruošiama gedulinga procesija į parapijos kapines. Ragino parapijiečius tvarkyti kapus ir dalyvauti procesijoje. „Aš manau, – sakė per pamokslą klebonas, – kad visoj parapijoj nėra tokios šeimos, kuri tose kapinėse neturėtų palaidotų artimųjų giminių ar pažįstamų.“

Punsko krašto chorvedys Kostas Cibulskas prisimena: „1923 m. lapkričio 1-ąją žmonių priėjo, privažiavo į Punską kaip į atlaidus, namuose liko tik po vieną žmogų. Paskirtu laiku, 10 val. ryto, kada procesija jau buvo pasiruošusi, klebonas išėjo į priekį, ir visi giedodami pajudėjo į kapines. Kai nuėjo, tai pirmiausia visa procesija suėjo į koplyčią. Klebonas atlaikė gedulingas mišias už mirusiuosius, paskui visi ėjo į kapinių vidurį prie numatyto kapo. Ten buvo atlaikytos pamaldos už mirusiuosius, choras sugiedojo kelias giesmes, „Viešpaties Angelą“, ir tuo bažnytinės pamaldos pasibaigė. Po pamaldų kiekvienas parapijietis ėjo prie savo artimųjų kapų, degė žvakutes, lankė kitus kapus, žvalgėsi, kaip kitų kapai sutvarkyti. Paskui visi grįžo į koplyčią, pasiėmė kryžių, vėliavas, ir giedodami patraukė į bažnyčią. Po gedulingos ceremonijos visi skirstėsi į namus. Tokia gedulinga procesija į kapines buvo patenkinti visi parapijos gyventojai. Klebonas J. Švedas šią tradiciją kartojo kasmet, kol buvo Punsko parapijoje.“

Punsko parapijos mirusieji buvo laidojami, kaip ir dabar, kun. Simono Norkaus įsteigtose naujosiose kapinėse. Kelias į jas, ypač pavasarį ir rudenį, buvo nepervažiuojamas. Ratai klimpo iki ašių, pėstieji – kone iki kelių. Keletą mėnesių prieš pirmąjį Visų šventųjų dienos ėjimą į kapines, 1923-iųjų vasarą, kun. J. Švedas sušaukė parapijos tarybą. Susirinkusieji pritarė klebonui, kad kelią taisyti reikia. Nutarta jį ne žvyruoti, bet išgrįsti. Kitą sekmadienį klebonas sušaukė parapijiečių sueigą. Susirinkimui vadovavo klebonas. Jis papasakojo apie ketinimą taisyti kelią bei parapijos tarybos nutarimą. Dauguma susirinkusiųjų pritarė kunigui, bet buvę ir tokių, kurie prieštaravo. Klebonas nustatė, kiek kuris ūkininkas turi paaukoti pinigų, kiek atvežti akmenų, smėlio ir žvyro. Parapijiečiai gausiai atėjo talkon. Grindėjais pasirūpino pats klebonas. Darbas ėjo labai sklandžiai. Visi net nepajuto, kaip per kelias savaites kelias buvo išgrįstas.

Kitas svarbus kun. J. Švedo nuopelnas – Punsko bažnyčios vargonai. Jie buvo prasti ir seni. Klebonas pradėjo įtikinėti žmones, kad bažnyčiai naujų vargonų reikia. Deja, jie kainavo daug daugiau nei kelio taisymas. Daugelis parapijiečių pritarė J. Švedo planams. Dvasininkas, sužinojęs, kiek vargonai kainuos, nustatė, kiek reikia sumokėti nuo vieno parapijos margo. Beje, to neužteko. Pradėjo kiekvieną šventadienį bažnyčioj šiam tikslui rinkti pinigus. Kai paaiškėjo, kad žmonės pinigų neturi, paskelbė, kad jie gali atnešti ir materialinę auką, paaukoti, kas ką gali. Nesvarbu, ar tai bus brangus daiktas, ar ne. Moterys sunešė staltiesių, rankšluosčių, mezginių, pirštinių ir kitų daiktų, vienas ūkininkas paaukojo aviną. Tai buvo didžiausia auka.

K. Cibulskas pasakoja: „Kai žmonės aukas jau nustojo nešti, klebonas pasikvietė loterijos komisiją, suskaičiavo visus suneštus daiktus, paskui pridarė tiek pat bilietų, užrašė daiktų pavadinimus, susuko bilietus į tūteles, užklijavo ir supylė į krepšelį. Bilieto kaina buvo pusė zloto, vadinasi, tuščio bilieto nebuvo nė vieno. Kai jau viskas buvo sutvarkyta, tai vieną sekmadienį po pamaldų žmogus, kuris buvo paskirtas bilietus pardavinėti, atsinešė staliuką, pasistatė aikštėje netoli šventoriaus ir pradėjo pardavinėti. Pirmą bilietą nusipirko pats klebonas Švedas. Paėmęs išvyniojo ir rado parašyta – „10 grafkių“. Imdamas tas „grafkes“ pats juokėsi ir visi žmonės juokėsi. Smulkius loterijos daiktus atiduodavo vietoj, prie staliuko, o vertingi buvo pas kleboną. Laimėjus didesnį daiktą, pardavėjas ant bilieto paliudija, ir žmogus eina pas kleboną jo atsiimti. Kas nori lošti, sumoka pusė zloto ir tada gali pats traukti bilietą iš to krepšelio.“

Vieni lošdavo, kiti stebėdavo, kas ką ištrauks. Kai vienas jaunuolis ištraukė žinduką, visi prapliupo juokais. Petras Svetlauskas iš Trakiškių atsivedė 10 metų dukrelę, kuri ištraukė aviną. Ir vėl visiems buvo linksma.

Loterija veikė kiekvieną sekmadienį, kol neliko bilietų. Dėl to klebonui pavyko savo tikslą pasiekti ir maždaug po dvejų metų, 1927-aisiais, parapijiečiai išgirdo naujus vargonus. Juos derino žymus Lietuvos kompozitorius Juozas Naujalis.

Punsko bažnyčia, praradusi varpus per Pirmąjį pasaulinį karą, neturėjo jų iki 1928 m., kol kun. J. Švedo pastangomis nupirkti nauji. Parapijoje buvę 15 000 margų žemės, o varpai kainavę 15 000 zl. Taigi ūkininkas turėjęs aukoti po 1 zlotą nuo margo. Kai kurie parapijiečiai pavasarį sumokėjo abi dalis. Tiems, kam reikėjo mokėti rudenį, buvę sunku. Rugių, pavasarį kainavusių 30 zl už karčių, rudenį net už 10 zl nepirkta. Sekmadienį kunigas Švedas, pasidėjęs šventoriuje stalelį, parapijiečių gražiai prašė, kad šie neitų į smuklę, negertų degtinės, o pinigus aukotų bažnyčios varpams. Kunigas pasidarė nervingas, vaikščiojo po kaimus, prašė aukų. Nepaisant visų sunkumų, nepasiturintiems žmonėms įsipareigojimus dovanojo.

Punsko bažnyčios didysis varpas Cecilija sveria 60 pūdų, antras, Petro ir Povilo vardu pavadintas, varpas – 32 pūdus, trečias, Šv. Kazimiero varpas – 25 pūdus. Varpai padirbti iš netinkamos karo reikalams medžiagos (juose mažai vario).

Kun. J. Švedo laikais keitėsi Punsko parapijos ribos. 1926 m. Budzisko gyventojai prašėsi priimami į Punsko parapiją, nes – kaip rašė vyskupui – jie siena atskirti nuo parapijos Liubave. Naujas Lomžos vyskupas Stanislovas Kostka Lukovskis (Stanisław Kostka Łukowski) prašymą patenkino. Ne tik kaimai, bet ir atskiros šeimos pareikšdavo norą priklausyti vienai ar kitai parapijai. Taip atsitiko su kai kuriomis Damnioko kaimo šeimomis. Dešimt šio kaimo ūkininkų vyskupo prašė priskirti juos Punsko parapijai. Peticiją pasirašė: A. Švedas, J. Vasiliauskas, A. Stepanavičius, K. Jonuška, A. Pauliukonis, J. Ambrazevičius, P. Kasickas, A. Jonuška, J. Štuka ir V. Vasiliauskas. Vyskupas Punsko klebonui J. Švedui rašė, kad nuo 1927 m. liepos 1 d. išvardintos ūkininkų šeimos yra jo parapijiečiai.

Po dvejų metų nuo Punsko parapijos atskirtas dar vienas kaimas – Seivai. Šio kaimo gyventojai, įsikūrę arčiau Smalėnų bažnyčios, pasiprašė priskiriami Smalėnų parapijai. 1908–1928 m. būta didžiausių teritorinių pakeitimų visoje Punsko parapijos istorijoje. Iš anksčiau jai priklausiusių 89 kaimų beliko 39.

Iki 1932 m. kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Punsko bažnyčioje vykdavę mėnesiniai atlaidai. Toli gražu ne kiekviena parapija tokius atlaidus turėjo. Turbūt šias teises išsirūpino 12 parapijų dekanas kun. Motiejus Simonaitis. Sekmadieniais Suma buvo atnašaujama 11 val. Po rožančiaus aplink bažnyčią eidavo iškilminga procesija su altorėliais ir vėliavomis. Po procesijos buvo šv. Mišios, o po jų pamokslas. Kai 1932 m. lenkai gavo savo pamaldas, mėnesiniai atlaidai panaikinti, o šv. Mišių tvarka buvusi tokia: prieš Sumą lietuviškas pamokslas, vėliau procesija aplink bažnyčią, po jos bendros lenkams ir lietuviams lotyniškos pamaldos, po jų – lenkiškas pamokslas, lenkiški giedojimai ir mišparai.

Kun. J. Švedui klebonaujant per Velykas žmonės į Punską atvykdavo neretai iš vakaro. Šeimininkės iš namų pasiimdavo valgio sau ir elgetoms. Elgetų Punske, kaip ir kitose parapijose, būta daug. Jie apsėsdavę bobinčių dviem eilėm, kad sunku būdavę praeiti. Tais laikais žmonės buvo labai religingi. Per adventą ar gavėnią jie namuose giedodavo religines giesmes, Graudžius verksmus. Gegužės mėnesį ateidavo į namus, kur buvo įrengtas Marijos garbei altorėlis, ir giedodavo Švč. Mergelės Marijos litaniją. Birželį giedodavo Švč. Jėzaus Širdies litaniją, o spalį kiekvienas savo namuose rožančių. Per Kryžiavas dienas parapijiečiai rinkdavosi prie kryžių ir giedodavo Visų šventųjų litaniją.

Kaip minėjau, 1932 m. lenkai gavo savo pamaldas. Punsko parapijoje tuomet kilo nesusipratimų tautiniu pagrindu. Antai lenkai panoro nešti procesijoje lietuviškus altorėlius ir vėliavas su lietuviškais užrašais. Dėl paprastų altorėlių lietuviai nesiderėjo, bet dėl gražesnių, papuoštų tautinėm spalvom stojo piestu. Nepadėjo kunigo aiškinimai, kad lietuviams garbė, jei lenkai neša jų altorėlius. Į kivirčą įsimaišė ir lenkų policija. Kun. J. Švedas, matydamas, kad reikalai blogi, per šv. Pranciškaus atlaidus (rugsėjo 17 d.) pabėgo į Lietuvą. Punske jis išbuvo iki 1936-ųjų. Palikęs Punską, kur klebonavo 14 metų, apsigyveno Marijampolėje. Čia po poros metų mirė.

(Pabaiga)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl