Jonaraisčio kaimas ir jo dvaras

Danutė Grudzinskaitė-Žabarauskienė iš gimtojo Jonaraisčio kaimo išėjo būdama 19 metų. Jau 34 metus gyvena Seinuose. Augo tėvų ūkyje netoli dvaro, kuriame dirbo jos abu tėvai. Jonaraisčio dvaras įsikūręs viduryje kaimo, gražioje vietoje. Nuo jo iki Galadusio ežero – apie 1 km. Aplinkui dvarą driekėsi apie 100 ha žemės, centre buvo sodyba su kiemu ir sodu (kur buvo ypač gardžios slyvos – vengrinės), dideliu maumedžio gyvenamuoju namu, tvartu, kluonu, svirnu. Tai priklausė Kasperavičiams. Pas juos eidavo dirbti Jonaraisčio ir kito kaimo žmonės. Dvaras žlugo, nacionalizuotas apie 1952 m., savininkas išvarytas. Buvusiame dvare įsikūrė valstybinis žemės ūkis. Ilgainiui jam iširus gražų maumedžio namą valdžia apie 1990 m. pardavė privatiems žmonėms. Dvaro paskutinis savininkas Zigmas Kasperavičius išėjo į Seinus. Jį priglaudė kunigai. Gyveno klebonijoje iki 1990 m., paskui išvyko į Varšuvą. Po kiek laiko Zigmo sūnus Tadas ar mokslininkė dr. Irena Kasperavičiūtė-Ruka surado archyvuose dokumentus, atgavo žemę ir išnuomojo ją Seinų valsčiaus ūkininkams. Atvažiuoja vasarą atostogauti, surenka mokesčius už žemės nuomą. Daug šios šeimos dokumentų surasta ir D. Grudzinskaitės-Žabarauskienės namuose, tarp kitko, ir piešinių. Viskas perduota palikuonims.

jonaraistis

D. Žabarauskienė augo su sese Genute, likusia gimtinėje, tapusia Patruškevičiene. Jų mama Ona Juškelytė-Grudzinskienė gražiai bendravo su Kasperavičiais, kai jie dar gyveno Jonaraisty. Mama sakydavo, kad jie dvarponiai, bet paprasti žmonės, nesididžiavo. Viena pono sesuo buvo mokytoja ir mamos krikštamotė.

Ona Krivonytė-Kmieliauskienė iš Jonaraisčio pasakojo: „Da prismenu, kap tas dvarponis vežė padotkų – labai daug, už 100 ha, visų maišų pinigų. Menka tadu vertė buvo, užtai daug raikėjo. Vežė arkluku. Paskui ir Sainuose gyvendamas klebonijoj tuom arkluku vežė žmonėm tai anglį, tai kų kitų, ir tep turėjo pragyvenimu. Tep tai geras ir teisingas buvo dvarponis, cik nusigyveno, nedavė gal rodos dėl mokescų. Tai žūrėk – per rugiapjūtį ir joja per laukus an arklio, ir kvieca in talkas kaimo žmones. Davė užsidzyrbc. Da buvo tokias atvejis: kap Sainuose tokias kaimynas nuspirko vyno ir sako susicikis ponų, kad negardus, tai tus dvarponis davė gražų bonkų ir patarė in jų perpylc. O tai cikrai kitoj gražoj bonkoj pasidarė gardesnis vynas.

Per gavėnių visi instrumentus palieka ramybėj. O Velykų pirmadienį – kap buvo dvaras – mūs a. a. Mečus Krivonis ir Macioniukai iš Radzūcų graino akordeonais. Jiej visi nedzidukai, tai net jų nesimatė už instrumentų. Mes, mergos, supynėse mylėjom supcis, cik nežinojau, kad tai nuo to gerasnis derlius. Tai prigalvojam žaidzimų, tai šokam. Linksma buvo.

Ponų Kasperavičų iš Jonaraisco šaimyna parceliavus dvarų apsigyveno Sainuose prie bažnyčos, klebonijoj (yra nuotraukoj su kunigu Majausku). Gal prieš 20 metų jiej išėjo pas dukteris, katros mokinosi ir dzyrbo Varšuvoj. Palikuonis šito dvaro Zigmas Kasperavičus kap mirė – parvežtas palaidoc in Sainų kapines, kur ir visa jų šaimyna ilsisi.

Jonaraisco Kasperavičų acimtas neteisėtai dvaras po daug metų aduotas teisėciem palikuoniam. Zigmo Kasperavičų sesuoj lyg vardu Ona buvo, dzyrbo mokytoja Burbiškėse ir kitur.“

Kasperavičių palikuonių lėšomis prieš keletą metų atkurtas vienuolyno vienos laiptinės lange buvęs vitražas su Mergelės Marijos atvaizdu. Kiti sako, kad tas vitražas per karą buvo išardytas ir paslėptas, bet po karo kažkur dingo. Čia yra to vitražo sena nuotrauka: http://www.witraze.info/1000-witraz-madonny-wg-murillo.

G. Pakutkienė, punskas.pl