Negrąžinamai nepakeičiamas (esė) II d.

(Tęsinys) 

Kiekvienas turi savo dykumą, ėjimą per ją ir savo pažadėtąją žemę. Kiekvienam ji kitokia, nepakartojama, skirtinga. Tu turi spėti įlipti į tau skirtą „ėjimą“, bet nebūtinai jis tave nuveš prie numatyto tikslo. Nebūtina eiti pirmu pasitaikiusiu keliu, nėra ko sielvartauti, jei paklydai, nes gyvenime jų bus milijonai. Neretai reikia eiti vingiuotais keliais, kartais ir klystkeliais. Galbūt tu jų dėka į savo pažadėtąją žemę pateksi su tam tikra gyvenimo patirtimi. Izraelio tauta į Pažadėtąją žemę ėjo keturiasdešimt metų, o galėjo nueiti per tris savaites.

Vis dėlto man pasisekė. Vingiuotuose gyvenimo takeliuose ir klystkeliuose aš sutikau (o gal jis mane sutiko) M. Martinaitį. Iš pradžių ši pažintis buvo virtuali. Pirmiausia pamilau Marcelijaus Martinaičio eilėraščius. Nuo pat vaikystės, kiek prisimenu, mane traukė knygos. Pirmoje ar antroje klasėje (žinoma, pirmiausia reikėjo išmokti skaityti, rašyti) buvau vienas iš uoliausių Punsko bibliotekos lankytojų. Tuomet čia dirbusi mokytoja Vlada Pajaujienė man buvo pasakų knygų karalienė, kuri valdo tūkstančius knygų!.. Ji Punske vykdė tam tikrą misiją. Stebėjo, ką vaikas skaito, ką jam galima patarti. Gal trečioje klasėje, pastebėjusi mano pomėgį literatūrai, nusprendė mane sudominti poezija. Netrukus atradau savyje Marcelijaus Martinaičio eilėraščius. Jie man tapo gyvenimo atrama ir užuovėja.

MartinaitisMane domino knygos, literatūra, filosofija, fotografija, tėvams visai kas kita rūpėjo. Tiesa, tėvas mėgo knygas, bet gyvenimas jam buvęs žiaurus. 1943 metais žuvo jo tėvas, mano senelis. Keliolikos metų jaunuolis turėjo per vieną dieną subręsti, pakelti užkritusią ant jo sunkią šeimos galvos naštą. Šiaip buvau paklusnus vaikas. Man net į galvą neateidavo, kad galiu nesutikti su tėvų pageidavimais. Tėvai – didžiausias autoritetas, kaip jie pasakys, taip turi būti. Jų žodis galutinis, neginčijamas, lyg teismo sprendimas. Net apeliuoti negalima. Tėvai nepaisė mano susidomėjimų, aš turėdavau paisyti jų norų. Užsidariau savyje, savo palėpėje su M. Martinaičio ir kitų poetų eilėraščiais. Pradėjau nemėgti išorinio pasaulio ir savęs jame. Vienu metu pasijutau esąs tuštumoje. Nutrūko ryšiai su draugais, su kuriais galėjau rasti bendrą kalbą. Neturėjau apie ką kalbėti su tais, su kuriais galėjau kalbėti. Nedomino manęs jų šnektos apie gyvulius, trąšas, traktorius, variklius, jiems nerūpėjo literatūra. Vienatvėje pradėjau rašyti eilėraščius. Pradėjau kurti iš širdgėlos, iš sielos gelmių. Jeigu būčiau ėjęs lygiu keliu, vargu ar būčiau sutikęs jame Marcelijų. Daug rašydavau „į stalčių“, bet kažkiek mano kūrybos patekdavo į Punsko licėjaus sienlaikraštį „Akiratis“, į žurnalus „Aušra“ ir „Susitikimai“.

1981 metų vasarą į mano gyvenimą pasibeldė pats Marcelijus. Jis – jaunųjų poetų, užsienio poetų globėjas – sakydavo, kad „žemė, kuri neturi savo poeto, yra kaip dykuma“. Martinaitis panoro rasti šiam Punsko ir Seinų kraštui poetą, kad įprasmintų jį, kaip kitados tai darė Albinas Žukauskas.

Tais pačiais metais mano gyvenimas turėjo pasukti nauja vaga. VU Literatūros katedros vedėjo M. Martinaičio pastangomis Punsko krašto studentai pradėjo rinkti mūsų krašto žmonių eiles. Pateikiau Marcelijui ir aš savo kūrybos, bet netvarkingai, net neperrašęs atidaviau.

Apie tai, kokį įspūdį jie padarė, M. Martinaitis Lietuvos kultūros žurnale „Metai“ rašė: „Turbūt buvau pirmasis Sigito Birgelio eilėraščių skaitytojas Lietuvoje. Prieš gerą dešimtmetį iš Punsko studijuoti atvykstančios merginos ėmė man pasakoti apie tokį Žilviną, rodyti jo eilėraščius. Juose trūko kablelių, taškų, nosinių raidžių – ne ten ir ne taip, kaip šiuolaikinėj poezijoj. Tai buvo tekstai jauno ūkininko iš Ožkinių kaimo. Skaitydamas tuos jo rankraščius, suklusau: kas tai? Mažakalbio naivuolio rašinėjimai, kalbos griuvenos ar autentiškas balsas, laiškai iš Ožkinių kaimo, rašomi be atgalinio adreso? Buvo netikėta ir įdomu tai, kas atsiveria už teksto, ką nežinomas poetas Žilvinas regėjo, jautė, ko laukė naktimis iš gamtos, dangaus, mylimosios ir ką siekė išreikšti nelengvai jam pasiduodančia kalba. Tapau tarpininku, tekstų perėmėju, ir Žilvinas atvirto Sigitu Birgeliu, eilėraščius ėmė spausdinti Lietuvoje, dalyvauti Poezijos pavasariuose, galvoti apie rinkinį.(Sigitas iš Ožkinių, „Metai“, 1993, Nr. 5)

Studentai pranešė, kad Martinaitis norėtų su manimi susitikti. Man nebuvo galimybės patekti į Lietuvą, reikėjo kvietimo, kelionė buvo sunki, per Gardiną. Neturėjau savyje tiek ryžto ir veržlumo. Man atrodė, kad viskas priklauso Apvaizdai, kuri mane veda.

Pirma proga susitikti su Marcelijum pasitaikė 1986 metais, kai Lenkijos lietuvių studentai organizavo išvyką į Lietuvą. Susitikimas, atrodo, vyko Rašytojų sąjungos didžiojoje salėje. Buvau labai nedrąsus. Mūsų pokalbis truko neilgai. M. Martinaitis mane paragino sudaryti rinkinį, kuris būtų išleistas Lietuvoje.

Atrinkau eilėraščius ir perdaviau kažkam, kad nuvežtų į Vilnių. Po metų M. Martinaitis atvyko į Punską. Su juo atvažiavo Juozas Baltušis ir dar keli lietuvių rašytojai. Punsko mokyklos sporto salė, kurioje vyko susitikimas, buvo sausakimša. Daug žmonių stovėjo tarpdury. Man buvo pranešta, kad Martinaitis norės po renginio su manim pasikalbėti. Į salę įeiti nedrįsau. Pakampėje pasislėpęs klausiau, kas salėje šnekama. Girdėjau Martinaičio žodžius, kad jis čia rado poetą, jo pavardė Birgelis. Kas buvo toliau, gerai neprisimenu. Man atrodo, pabėgau, neištvėriau įtampos. Organizatoriai Martinaičiui paaiškino, kad tai ūkininkas, ir tikriausiai nulėkė darbų dirbti. O aš tąsyk vienišas pasislėpęs verkiau. Nei tada, nei anksčiau, nei vėliau nebuvau ūkininkas tikrąja šio žodžio prasme.

Kai 1989 m. pradžioje per studentus Marcelijus manęs paklausė, kodėl nepristatau rankraščių būsimai knygai, supratau, kad mano sudarytas rinkinys dingo. Per pusę metų sudariau kitą ir nuvežęs jį į Vilnių įteikiau Marcelijui į rankas.

M. Martinaitis vienąkar manęs paklausė, kodėl neatvažiuoju į Poezijos pavasarį. Ką aš jam galėjau atsakyti? Gal ‒ kad niekas nekviečia, o gal ‒ kad patekti į Lietuvą sunku? Martinaitis netikėtai pasakė: „Jeigu taip, tai mes atvažiuosim“.

1987 metais įvyko pirmasis Poezijos pavasaris Punsko krašte. Aš dalyvavau jame kaip lygus su lygiais.

Kaip minėjau, man atrodė, kad mane veda Apvaizdos ranka. Po daugelio metų supratau, kad jos ranka buvo Martinaitis. Jis daug metų rūpinosi mano kūryba. Stengėsi, kad eilėraščiai, kuriuos rašiau, būtų spausdinami Lietuvos spaudoje, almanachuose. 1988 metais Martinaičio pastangomis Rašytojų sąjunga pakvietė mane į Poezijos pavasarį Lietuvoje. Kas aš buvau? Niekas. Nebuvau išleidęs nė vienos knygos, nebuvau žinomas, o jie mane pakvietė kaip garbingą užsienio svečią. Tokių dalykų nebūna.

Martinaitis-IVPrieš tai mano eilėraščiai pasirodė Poezijos pavasario almanache. Džiaugiausi pirmuoju honoraru. Pinigai iš pradžių nukeliavo į Maskvą, o iš ten į ‒ Varšuvą. Man beliko nuvykti į Lenkijos sostinę ir juos atsiimti. Honoraras buvo lygus vieno mėnesio algai. Tokie laikai buvo, kai poetas, išleidęs knygą, galėdavęs metus laiko išgyventi. Poetai buvo keliami ant pjedestalo lyg dievaičiai. Pirmą kartą tai teko patirti 1989 m.

Taigi 1989 m. dalyvavau Poezijos pavasaryje. Įsimintinas buvo atidarymas Kaune, Palemone (dabar, kiek mačiau, ta vieta apaugusi dilgėlėmis, bet dar galima aptikti aukurą). Per renginį vėl man teko sėdėti šalia garbingiausių žmonių: Martinaičio, Marcinkevičiaus, Milošo ir kitų. Aš tuomet buvau labai nedrąsus. Jeigu Martinaitis mane kalbindavo, atsakydavau vienu kitu žodžiu.

M. Martinaitis siekė, kad pirmoji mano poezijos knyga pasirodytų 1990-ųjų pavasarį. (Ją rengiant dalyvavo Viktorija Daujotytė, kuri parašė rinkiniui gražią įžangą.) 1990 metai daug ką pakeitė – Lietuva atgavo nepriklausomybę, sudarė galimybę laisvai veikti, rašyti, spausdinti. „Vagos“ leidykla nustojo būti globojama valstybės, bet turėjo savarankiškai uždirbti pinigus. Poezija, deja, nebuvo geras pajamų šaltinis. Strigo ir mano rinkinio leidyba.

Martinaitis patarė man pačiam nuvykti į „Vagos“ leidyklą. Taip ir padariau. Čia man paaiškino, kokia yra padėtis ir kaip būtų galima ją gelbėti. Man tai buvo milžiniška pinigų suma.

Tokia išeitis man buvo tuomet nepriimtina. Nusprendžiau pasiimti rinkinį ir atiduoti jį kitai Vilniaus leidyklai. Rinkinys „Tarp durų ir dulkių“ pasirodė 1993 metų vasarą. Pirmas leidinys išėjo kaip antras.

 (Bus daugiau)