Šiandien, 2016 m. birželio 28 d., sukanka 60 metų nuo Poznanės birželio įvykių – pirmojo antisovietinio sukilimo Vidurio Europoje. Kuo mums, lietuviams, svarbūs ir reikšmingi to laiko įvykiai? Akivaizdu, kad be Poznanės turbūt nebūtų buvę Budapešto, be Budapešto – Pragos, be Pragos – Gdansko, be Gdansko – „Solidarumo“, be „Solidarumo“ – laisvės, be laisvės – gal ir Kovo 11-osios. Popiežius Benediktas XIV apie Poznanės birželį kalbėjo: „Ne be reikalo buvo pralietas kraujas Poznanės gatvėse. Tai buvo laivės sėja.“ Mums svarbu, kad „laisvės sėjos“ avangarde stovėjo lietuvis Julius Senvaitis.
Poznanės įvykiai mums mažai žinomi. Nedaug apie juos rašoma, mažai kas įvairiom progom užsimena. 1956 m. birželio 28 d. šimtas tūkstančių Poznanės darbininkų išėjo į gatves, reikalaudami duonos ir laisvės. Manifestacija greitai virto ginkluotu pasipriešinimu komunistiniam režimui. Lenkų komunistinė valdžia prieš protestuotojus pasiuntė 10 000 ginkluotų kareivių ir 400 tankų. Žuvo 70 žmonių, per 500 buvo sužeistų. Valdžiai šie įvykiai buvo tikras akibrokštas, todėl jos reakcija į protestą buvusi tokia brutali. Sukilimas vyko spontaniškai, niekas jo anksčiau neplanavo. Kovos buvo chaotiškos. Demonstrantai kovojo ne su okupantais, o su savo šalies kariuomene. Sukilėlių malšinimui vadovavo lenkų karininkų uniformomis persirengę sovietų armijos karininkai. Po sukilimo prasidėjo žiaurios represijos. Saugumas areštavo ir į kalėjimus uždarė tūkstančius žmonių. Tūkstančiai buvo nuvaryti į specialias stovyklas, kuriose buvo mušami ir gąsdinami. Lenkijos komunistiniai teismai jiems skirdavo nuo 3 iki 10 metų kalėjimo.
Poznanės birželis turėjo didelę reikšmę tolesnei įvykių raidai, nes po jų prasidėjo komunistinės sistemos erozija. Net tarp lenkų komunistų vis garsiau kalbėta apie būtinas permainas partijos vadovybėje, kad reikia apriboti priklausomybę nuo Kremliaus. Kai 1956 m. V. Gomulka (W. Gomułka) perėmė valdžią, „stalinistinis betonas“ nedrįso priešintis. Naujos viltys ir žmonių entuziazmas lėmė, kad 1956 m. birželio įvykių svarba liko primiršta kolektyvinėje Lenkijos visuomenės atmintyje. Antai jau laisvoje Lenkijoje apie minėtus įvykius yra parašytos ir išleistos tik trys knygos. Nedaug apie tai kalbama ir mokykliniuose vadovėliuose.
Kaip jau minėjau, ginkluoto pasipriešinimo avangarde buvo lietuvis J. Senvaitis. Jis Vakarų žiniasklaidoje tapo kone ginkluoto pasipriešinimo ikona. Kilus riaušėms, Senvaitis su bendrais perėmė atakuojantį tanką ir kovojo su lenkų kariuomene. Tai nufilmavo Vakarų žurnalistai ir parodė per savo televiziją. Lenkų saugumas, pasinaudodamas TV reportažu, lengvai susekė Senvaitį ir nuteisė jį 25 metus kalėti. Grįžęs iš kalėjimo, jis nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. J. Senvaitis daug metų globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje Pščelnike (Soldine). Jis už laisvę paaukojo asmeninę laimę ir gražiausius gyvenimo metus. J. Senvaičio pasiaukojimas liko istorijos neįvertintas ir yra užmirštas po šiai dienai.
Noriu šį tą apie jį papasakoti. J. Senvaičio seneliai Ona ir Antanas Senvaičiai turėjo 12 ha ūkį. Šeimoje užaugo keturi vaikai: Viktoras, Kazimieras, Jonas ir Antanas. Jauniausias Kazimieras buvo Lietuvos savanoris. Už dalyvavimą kovose gavo 14 ha žemės Paulionkos kaime, Kupiškio rajone. Jonas Senvaitis turėjo nedidelį 5 ha ūkį. Jis vedė Emiliją Šalytę. 1925 m. jiems gimė sūnus Julius. 1938 m. mirė motina ir tėvas po metų vedė kitą. Iš šeimos dingo meilė ir šiluma. Julius ir jo brolis Vytautas vasarą tarnavo pas ūkininkus.
Rudenį Julius pradėjo mokytis Jurgeliškių pradinėje mokykloje. Jis buvo judrus, krėsdavo išdaigas, dažnai eidavo pravaikštų. Eidamas į mokyklą, palikdavo knygas po tilteliu ir bastydavosi, kol baigsis pamokos. Mokytoja Gadimauskaitė Julių mylėjo, nes jis buvo teisus, už klaidas nuoširdžiai atsiprašydavo. Ji žinojo, kad namuose jam trūksta šeimyninės šilumos. Mokslas Juliui sekėsi vidutiniškai. Jis mėgo istoriją ir geografiją. Nuo jaunų dienų įsitraukė į visuomeninę veiklą.
1941 m., būdamas 16 metų, niekam nesakęs, pasitraukė iš namų. Tėvas paskelbė sūnaus paiešką. Po kurio laiko vokiečių valdžia Julių surado, suėmė jį ir uždarė į Šimonių kalėjimą. Kadangi jokio nusikaltimo nebuvo padaręs, kitą dieną jį turėjo paleisti. Julius nelaukė rytdienos. Jis išardė plytų kaminą ir pabėgo. Nukeliavo į Kauną. Čia gavo nakvynę pas vieną pagyvenusią moterį, lenkę. Julius apsistojo pas ją ilgesniam laikui. Važinėdavo su ta moterimi į turgų, padėdavo pardavinėti. Po kurio laiko ji Juliui leisdavo ir pačiam paprekiauti. Turguje jis truputį pakeldavo produktų kainas ir taip užsidirbdavo pinigų. Savaitgaliais šeimininkė leisdavo jam eiti į kiną ar koncertą. Julius pas tą moterį išgyveno ne visai trejus metus, kol juo susidomėjo vokiečių administracija.
Nuotraukose: Poznanės birželio įvykių akimirkos
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl