Praeitą savaitę labai trumpai buvo pristatyti Lietuvos etnografiniai regionai. Gana siaurai į juos pažvelgta, remiantis neilgu doc. dr. Dalios Senvaitytės straipsniu. Šį kartą vertėtų sutelkti dėmesį į Dzūkijos regioną, kuriam priklauso nemaža Punsko, Seinų ir Suvalkų krašto dalis. Pasidomėta vienu etnografinių regionų skiriamuoju aspektu – tautiniu kostiumu.
Tautinį kostiumą suvokiame kaip vienos tautos kultūros regionuose priimtą tradicinį kaimo drabužį. Juo dažniausiai galime pasigrožėti švenčių metų, kai scenoje pasirodo, pavyzdžiui, etnografinių sambūrių arba chorų dalyviai. Šiandien tai labiau sceninis arba proginis drabužis, apie kurį žinome labai mažai. Nieko keisto. Tautinio kostiumo tyrimai pradėti tik XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje. Patys lietuviai juo susidomėjo tik XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje. Lietuvos mokslininkė Teresė Jurkuvienė, užsiimanti tautinio kostiumo tyrimais, teigia: „Didžiojoje Lietuvos dalyje, varžomoje Rusijos valdžios įvestų kultūrinės veiklos apribojimų, tautinius kostiumus plačiau pradėta vilkėti ir aptarinėti tik po 1905 metų, atgavus spaudos laisvę“. Tuo metu kaimuose (ne visuose) dėvimi buvo vėlyviausi kostiumai, supanašėję į miestietiškos mados liaudies kostiumus. Ankstesnių kostiumų išvaizdą atkurti buvo labai sunku, o kartais ir neįmanoma. Liaudies kostiumais besidominti punskietė pasakoja, kad „išeiginiai valstiečių kostiumai visiškai skiriasi nuo tokių, kokius matome scenoje. Autentiško kostiumo įsigyti neįmanoma. Skiriasi jo gamybos technika. Niekas neaugina linų, jų savo rankomis neapdirba.“ Niekas neaudžia, nesiuvinėja, nepina. Šiandien visi tautiniai kostiumai šiek tiek pagražinti, pritaikyti scenai. Kalbant apie kasdieninį ir išeiginį drabužį, jie skyrėsi. Išeiginis kostiumas siejosi su tam tikrais ritualais. „Tokį drabužį jauna, netekėjusi mergina pasisiūdavo pati, kraudama kraitį. Jis tarnaudavo visą gyvenimą“, – teigia punskietė. Remiantis mokslininkės tyrimais, išeiginis kostiumas visą laiką keisdavosi taip, kaip keitėsi mada. Jeigu viena drabužio dalis susidėvėdavo, reikėdavo naują pasisiūdinti – šiek tiek patobulintą ir madingesnį. Jeigu norėtume atkurti autentišką kostiumą, tai padaryti itin sudėtinga visų pirma dėl informacijos trūkumo. Drabužiai keitėsi ne tik dėl ateinančių naujų madų, bet ir dėl kaimynų įtakos, kitų etnografinių regionų artumo, medžiagų ar kostiumo dalių prieinamumo. Įvairūs specialistai ir tyrėjai, remdamiesi tikriausiai ne vienu šaltiniu, bandė atkurti kiekvieno regiono tautinį kostiumą. Šiandien kiekvienas etnografinis Lietuvos regionas skiriasi ne tik tarmėmis, bet ir tautinių kostiumų spalvomis, raštais, juostomis ar aksesuarais.
Dzūkijos etnografinio regiono tautinis kostiumas
Dzūkijos regiono tautinio kostiumo spalvos yra itin ryškios. Seniau jaunamartės galvas puošdavo aukso spalvos galionais. Žemesnio luomo moterys nešiojo karūnėles. Ištekėjusios moterys dėvėjo gobtuvėlius. Vyrai dėvėjo sermėgas, tačiau laikui bėgant jas pakeitė trumpi švarkai.
Atkreiptinas dėmesys į juostas – rinktines ir kaišytines. Tik Dzūkijos regione buvo kuriamos kaišytinės juostos.
Tautinis kostiumas susideda iš daugelio suderintų elementų, kurių nereikėtų maišyti su kitų regionų kostiumų dalimis ir jų paskirtimi. Šiandien labai dažnai negerbiama tautinio kostiumo arba gėdijamasi jį vilkėti. Tačiau, jeigu dėvime tautinį rūbą, turime suvokti jo vertę, nes tai tautos dalis, tam tikro regiono skiriamasis objektas, kurį privalome gerbti.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl