Jau mėnuo kažkas paskui mane sekioja. Ir aš žinau, kas. Tai filmas, kuris buvo rodomas per Lenkijos televiziją. Pirmiausia papasakosiu apie jį. Tikriausiai kas nors jį matėte. Filmo trukmė – 100 min. Tai fantastika su siaubo gyslele. Aš dar pridėčiau psichologiją. Filmas ne kiekvienam – tik stipresnių nervų žmonėms. Nors drastiškos scenos nėra rodomos, bet pilkosios ląstelės turi dirbti. Filmas pagamintas ispanų, portugalų ir prancūzų 2012 metais. Tad pradedam!
Aleksas patenka į avariją ir sužino, kad jo dienos suskaičiuotos. Kraujo vėžys. Belieka kreiptis į artimuosius, šiuo atveju – tėvus, pagalbos, atliekant persodinimą. Tėvai atsisako. Prasideda paieškos. Kelionė į praeitį atskleidžia daugelį metų slėptą tiesą. Baisi paslaptis susijusi ne vien su Aleksu, bet ir su grupe sergančių vaikų, atskirtų nuo pasaulio. Jie nejaučia ir nežino, kas tai skausmas. Pasakojamos dvi istorijos. Pirmoji vyksta čia ir dabar, tai pagrindinio veikėjo kova su vėžiu. Antroji – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Ji pasakoja apie vaikus, ypač apie vieną berniuką. Čia galime rasti visko: tėvams atimti vaikai, psichiatrijos ligoninė kaip kalėjimas, bandymai pasinaudojant vaikais, meilė, avarija, liga, žmogus – pabaisa, nacistai. Kartais visko yra net per daug. Manau, galėtų būti du atskiri filmai. Bet režisierius „sugrūda“ du į vieną. Istorija rutuliojasi ramiai, be jokių specialiųjų efektų. Matyti, kad kai kurios situacijos laužtos iš piršto, bet priminsiu, kad tai fantastinis filmas. Esame pratę matyti laimingą pabaigą, o čia viskas nesibaigia laimingai.
Atleiskite, būčiau užmiršusi parašyti filmo pavadinimą… Tai „Skausmo ribos“ (lenk. „Granice bólu“).
(bs), punskas.pl