Kai Lenkijoje pasipylė kaltinimai, esą, Lietuva vykdo tenykščių lenkų persekiojimo ir nutautinimo akciją, o iš vieno lenkų politiko lūpų nuskriejo sparnuota frazė – esą, Lenkija tarpukariu neokupavo Vilniaus, lenkų politikos apžvalgininkai aiškino, kad tai tik rinkimų kampanijos elementai, kurie baigsis kartu su parlamento rinkimais. Lenkų politikos apžvalgininkų argumentus, kuriais, kaip galima numanyti, siekta sumenkinti savos valstybės atstovų netinkamą ir negražų elgesį Lietuvos atžvilgiu, pasigavo ir Lietuvos politologai, ir spauda, ėmęsi įtikinėti, kad visa ta antilietuviška kampanija Lenkijoje pasibaigs kartu su parlamento rinkimais. Bet kaip matyti – nepasibaigė.
Šiandien tie patys apžvalgininkai, kurie įtikinėjo tautą, kad priekaištai dėl Lietuvos lenkų diskriminacijos bei kai kurių lenkų politikų antilietuviška retorika yra vien Lenkijos parlamento rinkimų kovos elementas, vėl lipa ant to paties grėblio – įtikinėja, kad Lietuvos prezidentės sprendimas nevykti į Lenkiją yra nedovanotina klaida. Įsidėmėtina, kad šįkart lietuviams autoritetas yra šališkumu ir nepalankumu Lietuvai pasižymintis lenkų žurnalistas, kuris dėsto, jog Lietuvos prezidentė, nevykdama į prezidento B. Komorovskio (B. Komorowski) suorganizuotą susitikimą Varšuvoje, nori paneigti Lenkijos lyderystę regione. Ką ten paneigti – D. Grybauskaitė nori išplėšti iš Lenkijos tą lyderystę, kuri, kaip teigia minėtas žurnalistas, Varšuvai teisingai priklauso. Taigi lietuviams abejotino objektyvumo lenkų žurnalisto nuomonė tampa svaresnė nei savo šalies vadovės motyvuoti aiškinimai, kad su Lenkijos prezidentu NATO viršūnių susitikimo klausimai jau išsamiai ir seniai aptarti. „Svarbu ne ko vyksti, o kas tave kviečia“, – savo požiūrį į valstybės valdymą dėsto apžvalgininkas, kurio pasipiktinimą kelia mintis, kad ir Lietuva, ne tik Lenkija, gali pretenduoti į kokią nors lyderystę. Belieka apžvalgininko paklausti, ar visada Lietuvos ir Lenkijos interesai yra tapatūs, o jeigu ne, tai ar dėl to visuomet kalta Lietuva?
Ir dar vienas pavyzdys, kaip Lietuvoje prigyja lenkų formuojamos nuomonės, neatitinkančios tikrovės. Kai lietuviai ėmė reikšti pasipiktinimą dėl Lenkijos viešojoje erdvėje tiek politikų, tiek lenkų žiniasklaidos vartojamos „kresų“, kaip Vilniaus ar Rytų Lietuvos sinonimo, sąvokos – lenkai ėmė įtikinėti, kad tai tik nekalta retorika, skirta tiems vyresniojo amžiaus iš dabartinės Lietuvos, Baltarusijos ar Ukrainos kilusiems žmonėms, kurie po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Lenkiją. Kaip žinia, į Lenkiją iš Lietuvos 1944–1950 m. išvyko apie du šimtus tūkstančių žmonių. Net tiems, kurie repatriacijos metu buvo kūdikiai, šiandien per aštuoniasdešimt metų, ir jų gali būti šiuo metu geriausiu atveju keli tūkstančiai, o dauguma tų, kurie išvykdami buvo sąmoningi, dabar jau nebegyvena. Nejau dėl tos saujelės suprantama nostalgija sergančių žmonių pamaloninimo lenkų istorikai, politikai ar žurnalistai mėgaujasi „kresų“ sąvoka? Vargu. Tuo abejoti verčia ir 2009 m. savaitraščio „Wprost“ atliktos visuomenės nuomonių apklausos rezultatai. Jie parodė, kad dauguma lenkų nesusitaikė su Lenkijos sienomis, nubrėžtomis po Antrojo pasaulinio karo. Beveik 60 procentų lenkų apgailestauja, kad Vilnius ir Lvovas nepriklauso Lenkijai, per 52 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad Vilnius ar Lvovas yra lenkiškos žemės. Ne mažiau iškalbinga apklaustųjų amžiaus analizė. Pasirodo, kad su Vilniaus ar Lvovo netektimi nesusitaikė ne tik vyresniojo amžiaus žmonės, bet ir stebėtinai daug jaunimo. Kad Vilnius ir Lvovas prarasti, apgailestauja net 51 procentas jaunesnių nei 29 metų amžiaus lenkų, tai yra tų, kurie užaugo jau demokratinėje Lenkijoje. Nieks nesako, kad apklausos rezultatai liudija apie Lenkijos teritorines pretenzijas Lietuvai ar Ukrainai, tačiau negalima paneigti, kad „kresų“ sąvokos gyvybingumas lenkų visuomenėje turi neokolonializmo, bent jau kultūrinio, kvapą. Ir ne vien. „Kresų“ idėja populiari ir tarp jaunimo – interneto svetainę polskiekresy.pl redaguoja Varšuvos universiteto politologijos studentai, kurie taip pat kiekviena proga organizuoja mitingus ir piketus prieš Lietuvą prie Lietuvos ambasados Varšuvoje.
Tačiau ne vien iš Varšuvos į Vilnių plaukia naujos „idėjos“ ir mados. Lenkams ir Lenkijai naudingas lietuvių kuriamas antilietuviškas idėjas kaipmat pasigauna ir tiražuoja lenkai. Geriausias to pavyzdys – vieno Lietuvos istoriko skleidžiama teorija apie senlietuvius ir naujalietuvius. Pasak to istoriko, „geriečiai“ senlietuviai – tai tokie veikėjai kaip Pilsudskis ar Želigovskis, o naujalietuviai – tai nedorėlis Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti, kurie atkūrė Lietuvos valstybę lietuvių tautos ir lietuvių kalbos pagrindu. Todėl, pasak minėto istoriko, 1920 m. nebuvo Lenkijos agresijos prieš Lietuvą, o tik „vidaus karas“ tarp senlietuvių ir naujalietuvių. Kitaip tariant, Lenkija čia niekuo dėta, nes tai lietuvių (sen- ir nauja-) tarpusavio konfliktas.
Galima sakyti, kad lietuviai ir lenkai žaidžia vienoje komandoje: tiek vieni, tiek kiti pasigauna tas kaimynų idėjas, kurios yra naudingos… Lenkijai ir lenkams.
punskas.pl (am)
Straipsnyje išdėstytos mintys,manau,yra teisingos ir nešališkos.Dabartiniam Lietuvos valstybingumui didžiulę grėsmę kelia: 1. Lenkijos nuolatinė agresyvi kultūrinė-politinė elgsena grindžiama istorinės tapatybės melaginga iterpretacija,lenkakalbiams pietryčių Lietuvos radikaliems veikėjams besąlygiška politinė,moralinė ir materialinė parama teikiama Lenkijos oficialių organų ir nevyriausybinių organizacijų,2.dalies Lietuvos intelektualų nuolat skleidžiama lenkomaniška retorika vertinant Lietuvos-Lenkijos santykius-tai susitelkusi savotiška vidinė penktoji kultūrinė-politinė kolona Lietuvoje.Suvalkijos dzūkai pavadintų juos kultūriniais-politiniais išverstarankoviais.