Štai prad?jom Naujuosius 2011-uosius metus. Visi tikim?s, kad bus jie geresni už pra?jusius ar bent jau ne blogesni. Dažnas pasižadam, kad naujais metais pasieksim užsibr?žtus tikslus: b?sim atidesni savo šeimai ir artimiesiems, draugams ? skirsim jiems daugiau laiko; pasir?pinsim savo sveikata ? sportuosim, sulies?sim, nustosime r?kyti; lavinsim savo geb?jimus ir pan. Deja, dažniausiai tie pažadai kartojami kas metai ? vis pritr?ksta laiko arba noro siekti to ?tobulumo?. Toliau visi b?gam, skubam, užsiverčiam darbais… Arba s?dim, neveikiam nieko ir… reiškiam pretenzijas kitiems d?l savo likimo.
Nepasitenkinimą gyvenimu dar kelia ir informacija, sklindanti iš žiniasklaidos ? pesimistiškos naujienos. Pradedant kasdienybe ? nesibaigiančiais politik? kivirčais, avarijomis kelyje, blogais orais, ekonomine krize, baigiant pranašyst?mis apie art?jančius kataklizmus ir net pasaulio pabaigą. Internetas, televizija, spauda primeta mums tam tikrus gyvenimo standartus ? kiekvienam nor?t?si gyventi gražiai ir patogiai, kaip rodoma reklamose. Galb?t d?l to nesugebame džiaugtis ir protingai naudotis tuo, ką turime. Mums visą laiką visko mažai. ?sigyjame ?tuščius?, nereikalingus daiktus. O kiek iš tikr?j? žmogui reikia, kad pragyvent??
Neseniai apži?r?jau vokieči?-ček? filmą ?Paskutinis traukinys? (rež. Joseph Vilsmaier, Dana Vivrova). 1943 m. iš Berlyno pajuda traukinys su paskutiniais žydais ? Aušvicą-Birkenau (Auschwitz-Birkenau). Vokieči? sugauti ir prievarta iš savo nam? išvaryti žmon?s nujaučia, koks likimas j? laukia. Šautuv? buož?mis sugr?sti ? gyvulinius vagonus žydai atsiduria kitame pasaulyje, kitoje realyb?je. Viename vagone suvaryt? keliasdešimt asmen? ? suaugusi?, pagyvenusi?, vaik? ir k?diki? gauna vieną kibirą su vandeniu ir kitą tuščią, atstojant? išvietę. Ilgainiui kelion? tampa nepakenčiama d?l sp?sties, tvankaus oro, troškulio ir akivaizdaus jos tikslo. Dalis silpnesni? keleivi? d?l ypatingai sunki? sąlyg? miršta, dal? sušaudo SS. Gerklę suspaudžia ašaros, kai ant motinos rank? miršta ištroškęs k?dikis bei kai kita motina, tai matydama, pati nužudo savo vaiką.
Vagone atsiranda ir toki?, kurie bando kaip nors išsigelb?ti ? iki kraujo žalodami rankas nupjauna vagono langelio grotas, išskobia skylę grindyse. Tik ?per plauką? prieš pat Aušvico vartus pavyksta pab?gti dviem asmenims ? jaunai merginai ir mergaitei.
Filmas mane sukr?t?. Ži?r?dama galvojau, kaip panašioje situacijoje pasielgčiau aš pati. Ko niekada nenor?čiau prarasti, kas man gyvenime yra svarbiausia? Ne auksas, turtai, medaliai tokiu atveju brang?s. Už čiurkšlę vandens ar duonos trupin? tie žmon?s atiduodavo auksinius laikrodžius ir grandin?les…
Manau, kartais verta apži?r?ti panaš? filmą ir susimąstyti, ar iš tikr?j? mums dabar taip sunku ir nepatogu gyventi. Tarsiu nepopuliar? š?k?: džiaukim?s, kad gim?m ir augam taikos laikmečiu. M?s? seneliams, t?vams likimas l?m? daug sunkesn? gyvenimą, su nepritekliais ir pavojais. Ar mums pakakt? tiek orumo, j?g? ir ištverm?s? Skundžiam?s, kad šiais laikais sunku gyventi. Nesunku. Paž?stami senukai, sulaukę labai garbaus amžiaus, išgyvenę karus, okupaciją, v?liau pokario metus, tvirtina, kad dabar tai jau yra ?rojus?. Viena šimtamet? senučiuk? pripažino, kad gaila jai dabar b?t? mirti ? taip šiais laikais gera gyventi! Gal d?l to noro, nepaisant ?vairi? lig? ir gyvenimo audr?, ji sulauk? 102 met?.
Iš kur semtis tos teigiamos energijos ir meil?s gyvenimui? Kiekvieną dieną raskim ką nors, ką ateity mielai prisiminsim: pavasar? parskridus? gandrą, žalią kvepiančią pievą, ant smilgos užsiritusią boruž?lę, saul?je spindinčius apšerkšnijusius medžius, pirmąją meilę, vaiką ištiestom rankut?m, žengiant? pirmą žingsn?, sušukus?: ?Mama!?, ?T?te!?.
Pasižad?kim šiais metais, kad nors kartą stabtelsim ir pasteb?sim tai, kas akivaizdu, nepaprastai paprasta, bet galb?t svarbiausia gyvenime.
www.punskas.pl (bb)