M. Klimasarienės prisiminimai

Seniau ypač žiemą po kaimus keliavo piršliai su jaunikiais. Lankydavo namus, kur jaunų mergelių būta, ir stengdavos įpiršti jaunikį.

Marytė Klimasarienė pasakoja:

– Ne visom piršlys atveždavo jaunikį. Suveidzinėjom per vakarėlius ar talkas ir pacys dažnai nusižūrėdavom vieni kitus. Pamenu visus gimtinės žmones. Su Vitu Vižlensku ne sykį šokau vakarėliuose ar vestuvėse. Jis geras šokėjas buvo.

Kaimynas Aloyzas Slavėna, ilgus metus buvis Amerikoj, grįžis mylėjo pasakoc. Jis sakydavo: „Ty Ameriki visi kozieravo“. O kap paklausiau, kam, sakė: „Kad išsikoziruoc. Kas nekoziravo, tas neišsikoziravo.“

Klimasariene

Turėjau savo pasogos juodų arklį. Vėliau jį pardavėm Juozu Akulioniu. Tai žiemų kap insikinkau savo juodbėrį in roges, vadzinamas velniarogėm (su drobynukėm; ne važis, o rogės), tai kap perkūnu nešė per sniegų. Ot padūkis Bėris buvo.

Mano dziedulis Mateušas Petruškevičus dzyrbo Tarnaukos dvari, paskui išplaukė jūru in Amerikų. O kap grįžo namo, apsiženijo su Teresi Čepulionyti iš Giraitėlių (3 kilometrai no Lazdzijų). Šitas mano dziedulis užjūrin užsidzyrbo daug dolierių ir norėjo pirkc dvarelį Lietuvoj, alia žmona (mano močutė) nenorėjo. Ir tep ciej pinigai mėtėsi paskui, ba neturėjo galios, prarado vertį. Kap buvom maži, tai bovinomės šimkorkom, visur mėtėsi, gražūs popierėliai, jų krūvos buvo, cik aršausia, kad visas dziedulio darbas nuvėjo šuniu an vuodegos.

Teresė su Mateušu Petruškevičai turėjo du vaikus. Sūnus Adomas tai mano (ir sesės Anelės, ir Jono) tėvas, o duktė Marė ištekėjo už Kundzelio.

Kap aš ženijausi su savo Jonu Klimasara, tai mumiem šliūbnus žiedus padarė iš dzviejų paauksuotų markių.

Ot mano močutė mylėjo ausc. Perdzien išbūna stovuosa. Ir iš lino audė, ir vilnoniais siūlais. Burkom audė milukų, apmesdzinėjo iš vilnos ir ataudė. Dziedulis su tėvu prasmisno velc vailokus, tai tep ir sau, ir ne sau vėlė, an kurpalio pašydami vilnų. Sudrėkina ir vė velia. Šiltus darė vailokus, ir neperšlapo, lietus neperlijo, tep sciprai mokėjo suvelc.

Per adventų tai pagriebi savo vindelį po pažascim ir no ankscyvo ryto – in bendrų talkų pas Rėkus arba Peciukonius, arba pas mus, Petruškevičus, su savais kuodeliais. Ir cik sukasi rateliai. Kap smagu sykiu keliom verptie buvo. O pirštai toki miklūs, cik ir pralaidza ko plonesnį ir ilgesnį pluoštų. Kap priverpiam, prisukam, tai jei dzienos čėsi ir audzam ar neaudzam, tai vėl vakarais su virbalais ir kamuoliu siūlo ėjom vienos pas kitas megzc kojinių, pirščinių. Giedojom advento ir Kalėdų giesmes sau megzdamos.

Šventom dzienom daugiausia pas mus suveidzinėjo jaunimo. Mūs dzidelė ir ilga medzinė stuba buvo, suolai ir ilgi uslanai pasieniais stovėjo. Ėjom „Susiedo“, tai žiedo dalinimo, mįslių minimo, kitokio spėjimo. Po Kalėdų už vokiečų pas mus daryta ir vakarėliai, ir dainavom šokdami „Ausim, sesulės, abrūsus, siųsim in prūsus, ba prūsai brangiai moka, ba austie jiej nemoka“, tai „Bitutį“. Armoniku graino garsus apylinkėj muzikantas Vincas Vitkauskas. Net užsimerkis graino. Jo tėvai lietuviai, mama iš Lietuvos. Jis graic išmokino mano pusbrolį Juozų Antanavičų. Jam tėvas nupirko akordeonų, tai net stacas graino. Da kitas geras muzikantas (smuiku graino) tai Prano prodziedulis Dabulių Stasys.

Da tokia lenkutė Jasinskiūtė graino. Jos tėvas Jonas Jasinskas dzyrbo Krasnagrūdo dvari. Biednas, alia geras žmogelis. Jis gerai graino ir dainavo, išmokino ir dukterį. Jų vaikų buvo keturi: Jadzė, Danutė, Jonas, Juozas.

O Būdava Andrus su savo sūnum Marcynu Būdava (gimį Dusnyčoj) ne cik geri abudu šaučai buvo, alia ir smuikais graino. Ėjo iš vienos in kitų veseilių. Marcynas Būdava buvo savanoru, už tarnavimų gavo žamės Avižancuose. Ir Lazdzijuose vargonavo. Kiek pagyvenis išsikėlė in Druskininkus. Ilgai buvo tynėjus vargonyku.

Mano pusbrolis Antanavičus Juozas Žagaruose vargonyku buvo. Antanavičų buvo keturi broliai (Juozas, Antanas, Vladas, Bronius) ir dzvi sasarys (Ona ir Magdutė). Jų šaimyna 1941 metais išsikėlė in Lietuvų. Bronius kap grįžo, užėj necikėtai an minos ir jį sudraskė.

Antanavičus Juozas buvo vargonyku neilgai Lazdzijuose, o paskui iki mircies vargonavo Druskininkuose. Jo numylėta dainuškė – „Vargonėli, vargoniut, kunigėlis šliūbą duot, vargonėlis nesiduot…“

Po karo mūs namuose buvo Aradnykų valščaus bibliotekos filialas ir svetainė. Man pavedė būc vedėja, tai vėl subatom ar nedėliom po bažnyčai suveidzinėjo maži, dzideli ir sani. Kortom grainom, skaitėm. Ilgai veikė, net pakol iširo. Vakarėlius daryta ir su bufietu, bilietais. Jei daug priaina jaunimo, tai pasako, kad pirmi šoka mūs kaimo. Tai Žagarai, tai Rakelija, Vidugirai. Merginas išveda, iš kokio nori kaimo, o bernai galėj šokc cik iš to kaimo, katrį paskelbia. Kap kadu net susimuša ir už mergas, ir už savo kaimų. Tai cik sciklai iš langų lakstė, kap mušėsi.

E. Pakutkienė, punskas.pl

2 atsakymai į “M. Klimasarienės prisiminimai”

  1. Nu šituos psisiminimus tai cikrai smagu paskaicyc, tep kap ir Vitas ankscau paminėjo. Mes Toronti su Vitu tai visadu cik dzūkiškai šnekam. Vitas canai yra dzūkų karalius, bet geras karalius, nes pristoja ir tokius prastesnius kaimo bernus, kap aš. Dėkui Maryte už gražų pasakojimų, kap turėsi čėso tai ir daugiau da papasakok ir mes dzaugsimės skaicydami.

  2. Nu cikru dzūkišku tarmi papasakota. Aš jų da ir Kanadoj moku, nor jau 54 metai ca gyvenu.

Komentarai uždrausti.