Vitas Jankeliūnas pasakoja (1 d.)

„Viešpats davė ašaras širdžiai nuraminti, bet kodėl jų nepadarė saldžių?“

 Gimiau 1932 m. Mano mama – Rožė Markevičiūtė iš Vilkapėdžių, tėvas – Juozas Jankeliūnas (mažažemis). Iš vaikų vyriausia sesė Ona, paskui aš – Vitas, sesė Elė, brolis Jonas ir jauniausias Juozukas, kuris būdamas trejų metukų nuskendo mūsų durpinėje po durpių kasimo. Ona ištekėjo už Jurgio Zubavičiaus ir liko ūkininkauti namuose. Sesuo Elė išvyko į Angliją. Ten susipažino su pabėgusiu iš Lietuvos Juozu Papieviu (lietuviai daugiausia bėgo norėdami išvengti tremties į Sibirą), kuris Anglijon atsikėlė iš Kanados. Jie susirašinėdami draugavo, paskui susitiko ir susituokė. Jau abu mirę. Turėjo du sūnus. Jaunesnis buvo geras sportininkas (jau miręs). Vyresnis, vardu Juozas, su savo mama (mano sese Ele) buvo parvažiavęs. Tačiau dabar nepalaikom su juo ryšio, o norėtųsi dar pasimatyti.

 

Po karo, kaip ir anksčiau, jaunimas išvykdavo iš mūsų lietuviško krašto ir dažnai negrįždavo. Iš Vidugirių gal dešimt merginų emigravo. Daugiausia į Kanadą: dvi Agurkytės, Jonuškaitė (Antano sesuo), Bronė Makauskų, Zdanavičių. O į Angliją – Danutė Markevičiūtė, mano sesuo Elė Jankeliūnaitė. Ir nei viena negrįžo. Padėdavo čia likusioms savo šeimoms siuntiniais, rėmė materialiai.

Ne taip paprasta buvo išvykti. Reikėdavo važiuoti į Balstogę dėl užsienio paso, vizos.

Kai man atėjo laikas eiti mokyklon, kilo karas, o po karo likau be mokslo. Daug tokių buvo. Kai pokariu iš Lietuvos nesugrįžusio Vidugirių Kadziausko namuose atidarė mokyklą, tai joje buvo ir suaugusiems tokie kursai septynių skyrių. Ėjo visokių metų: ir maži, ir dideli. Dauguma vyresni net už mokytojas. Mokė Jonas Stoskeliūnas, Jurgis Valinčius ir jaunos mokytojos. Pabaigoje mokslo buvo egzaminas. Stengėmės įgyti ūkininko kvalifikaciją.

Po karo didesni ūkininkai neįstengė atiduoti duoklių, tai juos sodinta į kalėjimą.

Mama Rožė buvo gimusi 1902 m. Caro laikais mokėsi. Ji kaip Markevičiai turėjo gražų balsą, mėgo giedoti ir dainuot. Žinau, kad tais laikais Smalėnuose buvo choras ir vargonininkas pamokydavo giedot. Tai mama su broliais ir sesėm lankė tą chorą. Jie giedojo prie mirusiųjų. Brolis Jonas dirbo mokytoju Pristavonyse, Šlynakiemyje, Punske, statė ir vaidinimus Pristavonyse, Šlynakiemyje, Didžiuliuose.

Vidugiriuose tai gal nuo 1955 m. vaidinau, dainavau, dalyvavau chore, šokau. Atsimenu, kad mūsų pirmas vaidinimas vadinosi „Pinigėliai“. O kai kitą vaidinimą pradėjom, tai nebuvo visiems vaidmenų, reikėjo iškart imti ir kitą spektaklį repetuot. Antanas Jonuška – ilgametis seniūnas (gal 30 metų seniūnavo) – didelis entuziastas buvo. Gerai sekėsi. O paskui blogiau. Kelerius metus burta jaunimą, bet tai eina, tai neina. Sunku ką padaryti, kai nelanko repeticijų. Visi užsiėmę, tik laksto, skuba.

Kaimuose prie sodybų ar kryžkelių buvo statomi kryžiai. Kai užėjo vokiečiai, tai labai juos naikino, griovė naktimis. Todėl sugalvota statyti akmeninius ar cementinius, kad būtų sunku nugriauti. Žinau, kad kai mūs kaime jau negalėjo nuversti, tai bent kryžiuką nuo viršaus numušė.

Seniau visi labai mėgom gegužines pamaldas prie kryžių, tai ėjom giedot ir litanijas kalbėt. Prieš karą dideli agitatoriai buvo Kadziauskai.

Žinau, kad po karo kur buvo prie keliukų užsilikę jau papuvę seni mediniai kryžiai, tai valdžia specialiai davė iš miško medžio, kad pastatytų naujus. Vilkapėdžiuose keturi aukšti kryžiai kiekvienoj kolonijoj pastatyti.

Mano tėvas keldavosi naktį ir vežė akmenis į Krasnapolį. Kurie 1940 m., prie vokiečių, užsirašė išvažiavimui į Lietuvą, tai tų nekabino, o kiti turėjo privežt akmenų, žvyro, kad keliai būtų geresni. Po karo prie šitos valdžios ir vėl reikėjo ant kelių akmenų privežt, kai grindė. Tas privežimas akmenų, žvyro vadintas šarvarku. Peleliuose buvo kelio prižiūrėtojai Vasiliauskas (prieš karą), Genseris, Feiferis, pabaigoje Čakys (ir pasiliko toj trobelėj).

Prie caro tai sakyta: „carskas“ kelias, „šubruvkė“ (sugrūsti akmenys). Labai geležinius ratus gadino ir arkliams kanopas – reikėjo dažnai kaustyt. Tie kelių sargai žiemą sustato tvoras pakelėse nuo vėpūtinių. O kai daug pustė, tai seniūnas sušaukia, būdavo, „šarvarką“. Paeiliui kiekviena šeima turėjo dirbti prie kelio. Aš ėjau už tėvą, nes mėgau dirbti su kastuvu. O kiti žmonės verkė, bet ėjo.

Kai poneliai dvarus praūždavo, tai valdžia valdas parceliavo. Štai Peleliuose buvo Kediko dvaras, paskui „ant tos pošnios“ partraukė ateivius lenkus. Daug jų sulietuvėjo: Durtonas, Vižikauskas, Zakaris, Vydra.

Tėvas man pasakojo apie tą dvarą. Jis buvo mažažemis, tai su kitais tokiais pavesdavo tam dvarui nuo pavasario iki rudens ganyti avis. Tai rudenį parsivaro pulkelį su ėriukais. Ir mėsos, ir vilnos buvo. O už ganiavą ėjo tėvas dirbt dvaran.

 Kai parceliavo, tai žemes padalino tiems, kas dirbo tam dvare. Tai ir mano tėvas gavo žemės. Per karą ten, kur buvo Kediko dvaras, atkėlė Nevulius (kur Mociejais vadino), Makauską iš Pristavonių – ten, kur dabar Marcinkevičiai, Vainus iškėlė į Rašačius – į Sankauskų sklypą, Stoskeliūnus, vadintus Marčėkais, Zdanavičius ir Jurkiūnus – į Burbiškius. Per penkerius metus toks perkėlimas vyko, iki 1944-08-02 d. Kai pasirodė bolševikai, išvarė vokiečius Suvalkų link. Kai Vidugiriuose okupacijos metais iškėlė didesnius liietuvius ūkininkus, buvo tylu, nei dainos, nei vakarėlių. Apsigyveno 15 vokiečių šeimų: pirmojoje kaimo linijoje – 3, antrojoje – 10, trečiojoje – 2.

Merkel Mejster (vadintas Martinka) – tai buvo mūsų kaimynas. Jis turėjo 7 sūnus. Keturi išėjo į frontą (du žuvo, vienas – Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje, kitas Anglijoj atsirado). Kai frontas pasitraukė Suvalkų link, šitas vokietis išvarytas ar suimtas buvo. Tuoj atsirado tokių, kur ėjo ir ėmė, ko reikėjo. O tas vokietis gal po dviejų dienų grįžo. Nelaukęs paleido per kaimą lapelį, kad kas ką paėmė – grąžintų. Bet paskui vėl juos vijo ir jau kitąsyk kai išėjo, tai negrįžo.

Arbstai (vyras greit žuvo) laikė mergą, berną ir piemenį, o į talkas samdė lietuvius. Ėjo mano tėvas, dirbo ir Sakavičių vyrai.

Kai vokiečiai išėjo iš ūkių, neparėjo jų tikri šeimininkai, tuoj atsirado užeivių. Žinau, kad keturios šeimos buvo mūsų kaime: Varaksa (Kadziausko vietoje), Varauskas, Zuikis iš Vėtralūžos (Herbšto vietoje), Jakubonis (Eiklerio vietoje).

Per karą Kadziausko vietoje gyveno Martinka. 19 ha žemės turėjo. Pas Martinką dar dirbo mano tėvas. Tai kai negrįžo savininkai, valdžia išparceliavo ir išdalijo žemes ir turtą tiems, kas dirbo. Bet paskui sugrįžo Kadziauskų abu tėvai su trim vaikais, tai per didelę bėdą galėjo atgauti, kas išdalinta.

Mūsų kaime buvo trys kalviai: senas Vaina, mano tėvas Juozas Jankeliūnas ir vokietukas ar žydas, kuris mokėjo lietuviškai – Eikleris (nusipirko iš Marcinkevičiaus kolonijos 4 ha žemės, kitapus, Sankauskų baloj, pasistatė kalvę; dabar nelikę nei žymės). Markevičius po karo kai grįžo, namai buvo užimti, tai ir gyveno kiek laiko to Eiklerio vietoj. Jis dezertyravo ir paskui parėjo šlubas, nes jį rusai buvo pašovę. Paskui pas mano tėvą dirbo. Kalviaudamas gyvendavo pas tuos, kam dirbo. Pas Šimčikus daug laiko gyveno. Pas juos jį ir pašovė rusai. Naktį jis buvo kluone, atkėlė pamatų akmenį, išlindo ir bėgo. Bet paskui jis paimtas į Suvalkus, išgydytas, tapo mobilizuotu kareiviu ir išsiųstas į atgautąsias žemes – ten, kur buvusi Vokietija. Į tą nusipirktą ūkį Vidugiriuose negalėjo sugrįžti, nes jau buvo nusavintas.

Aš jau 16 metų gyvenu su sesers sūnaus Juozo šeima Seinuose. Buvau sumatavęs, kad nuo mūsų namų Vidugiriuose tiek pat (14 km) kelio ir į Punską, ir į Seinus. Į Seinus dažnai važiuodavau motociklu į mišias ar giedojimus. Supratau, kad vienybėje stiprybė – kai daugiau lietuvių bus, tai iškovos sau mišias, tad palaikydavau. Ir į chorą įsitraukiau jau vėliau. Kol pajėgiau, tai giedojau prie vargonų.

(Bus daugiau)

G. Pakutkienė, punskas.pl