Dėkoju, kad leidai pajusti,
Kad meilė pasauly yra.
Yra, kaip ir žodis,
Vienintelis žodis: MAMA.
Galime jausti meilę tėvynei, broliui, Dievui, bet vienintelė ir nepakartojama yra meilė Motinai. Žodis „motina“ skamba taip, lyg būtų skirtas aukštesniesiems visuomenės sluoksniams. Artimesnis bus „mama“…
Kiekvienas žino, ką reiškia šis žodis. Širdyje jis sukelia šiltus jausmus. Kažin ar labai nusidėsiu sakydama, jog jis – šventas. Užtenka pasakyti „švelnios rankos“, ir žinia, ką turime galvoje. Jos mus glosto, ramina, laimina… Mamai turime dėkoti už tai, kad išvis esame. Vaikui svarbu ištarti taip pat žodį „tėtis“, bet mama yra mama. Nepriklausomai nuo amžiaus, jos akyse būsime didžiausias turtas. Tai žmogus, kuris mus supranta be žodžių ir besąlygiškai myli. Ne veltui sakoma, kad „klysti – žmogiška, o atleisti – dieviška“. Nereikalaudama jokio atlygio, mamytė puoselėja meilę kaip tą gėlelę, kurią gali pakąsti šalna. Viską atleidžia. Nesuklysiu sakydama, kad ji kaip laužo šviesa naktyje, nes „dega karštai lyg širdis“. Duoda šviesą, šilumą, viltį.
Negalime pasirinkti tėvų ar vaikų. Todėl likimas nusprendžia geriau už mus. Dažnai atrodo, kad nesugebame mylėti savo mamų taip, kaip jos mus myli. Mamytė rūpinasi, globoja, atrodo, viską vaikui atiduotų, bet ne visada gali apsaugoti nuo tykančio blogio, pavojų. Atrodo, nepriklausomai nuo to, kokį kelią pasirinks atžala – bus pritarta ir patarta.
Už visą triūsą užtenka pasakyti AČIŪ. Bet to nedarome. Tik metams bėgant daug ką imame suprasti. Po kurio laiko atvykus jau į svečius pasidaro aišku, kodėl namie taip šilta, ramu, tarsi gerumo dvasia čia gyventų. Meilės nereikia prašyti ar už ją mokėti. Sunku tai paaiškinti, bet ji tiesiog yra. Keista, nes dabartiniais laikais už viską turi mokėti.
Vaikas mamai – tai ne didžiausias deimantas. Juk tai ne daiktas, o kažkas neapčiuopiamo, nenusakomo.
Net nepagalvojame, kad galime mamos netekti. Kai ji išeina amžiams, prarandame ne dalį širdies, o savęs.
Ne viena mama galėtų paliudyti, kad maži vaikai neduoda miegoti, o suaugę – gyventi. Ar pypliai, ar jaunuoliai, ar suaugę – mes visada būsime jos vaikai. Nepamirškime, kad mama vienintelė pasaulyje, todėl mūsų mylimų žmonių „sąraše“ turi būti pirmoji.
Birutė Sendaitė, punskas.pl