Atmintyje liko nuoširdūs pokalbiai su Justinu Marcinkevičiumi apie Poezijos pavasario pradžią. Ne kartą buvau jo namuose svečias, ne kartą jis mane vaišino arbata ir šiltu žodžiu.
Prisimenu jį sakius, kad poezija ir pavasaris yra neatsiejami, kad gamta neapsieina be pavasario, nes jis natūraliai atsiranda, kitaip nei poezija ir žmogus. Žmogus turi poezijos ieškoti ir norėti ją rasti.
Ataidi tuomet išsakyti Lietuvos dainiaus žodžiai: „1965-aisiais lietuvių poezija dar tik vadavosi iš dogmatinio sąstingio, pralauždama ledus, ieškodama skaitytojų, atsižvelgdama į jų nuomonę ir interesus. Tada aš dirbau Rašytojų sąjungoje pirmininko pavaduotoju. Pirmininkas buvo Eduardas Mieželaitis. Jis neprieštaravo šitam sumanymui, kurį jam pateikiau 1964-aisiais. Sulaukiau pritarimo ir iš visuomeninių, ir iš politinių to laiko organizacijų.“
Pasak Justino Marcinkevičiaus, ilgai ieškota tinkamos vietos poezijos šventei. Iš pradžių manyta, kad ji galėtų prasidėti Kaune, vadinamajame Adomo Mickevičiaus slėnyje, kuriame dar jaunas poetas, Kauno mokytojas, mėgdavęs vaikščioti ir jodinėti. Vėliau šį renginį bandyta sieti su Salomėjos Nėries vardu ir jos kūryba. Kadangi poetės gimtoji sodyba Kiršuose (Vilkaviškio rajone) buvo sudegusi, kūrėjos pėdsakų šventės organizatoriai sumanė ieškoti Kaune. Kauno miesto valdžia neprieštaravo. Palemone stovėjo Salomėjos Nėries namas, žmonių meiliai vadinamas nameliu. Dar prieš karą poetė kelerius metus ten gyveno su šeima.
„Pirmosios Poezijos pavasario šventės atidarymą surengėme Palemone, – pasakojo poetas. – Festivalio išvakarėse išleidome „Poezijos pavasario“ almanachą. Tuo metu nebuvo komisijos, kuri galėtų aptarti laureato klausimą, natūraliai, man netikėtai, šventės laureatu buvau pasiūlytas aš. Šventės tada buvusios kuklios. Premija neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar apvainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro, kuris šiuo metu uždegamas jau ne Palemone, bet Kauno Maironio muziejaus sodelyje. Taigi tada, 1965-aisiais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų.“
Justinas Marcinkevičius parodė grafiko Stasio Krasausko sukurtą emblemą, kuri ant „Poezijos pavasario“ almanacho išlikusi iki šių laikų. Ant prizo galima buvo perskaityti žodžius: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui“.
„Nakvojome, atsimenu, palapinėse pušyne netoli Pažaislio, – tęsė poetas. – Jau tapo tradicija, kad Poezijos pavasario metu būtinai prapliumpa lietus. Kartais lyja gana ilgai. Ne kitaip buvo ir tada. Šildėmės ir džiovinomės prie laužų, bet buvo linksma ir gera. Sudarėme keletą poetų grupių, kurios pasklido po visą Lietuvą. Jos keliavo įvairiomis kryptimis: į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Telšius, Alytų ir kitus miestus. Šios 10, 12 asmenų grupės beveik savaitę važinėdavo po jiems skirtą regioną. Siekėme, kad kiekvienoje grupėje būtų po vieną literatūros kritiką, kuris galėtų žmonėms paaiškinti, kas yra lietuvių poezija, kokia jos būklė, pakalbėti apie literatus, pranešti apie naujai išleistas knygas. Toks buvo mūsų šviečiamasis tikslas.“
Justinas Marcinkevičius akimirką susimąstė. „Man atrodo, – kalbėjo toliau, – kad šis sumanymas pataikė Lietuvos skaitytojams ir poezijos mėgėjams tiesiog į širdį, nes dėmesys nuo pačių pirmųjų susitikimų buvo tikrai milžiniškas, o kartu, sakyčiau, mums nelauktas ir netikėtas. Tai buvo svarbu, nes mums rūpėjo išsikovoti žmonių meilę ir jų palaikymą. To meto valdžia pajuto, pamatė ir suprato, kad už poezijos žodžių, už poezijos knygų stovi minia, kad jas remia visuomenė. Atsirado galimybė kurti tam tikrą poezijos autonomiją, žodžio nepriklausomybę nuo įvairių didesnių ar mažesnių viršininkų ir cenzūros. Toks poezijos išlaisvinimas buvo, mano supratimu, labai reikšmingas. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo pirmas toks gilus reiškinys visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Būtent mūsų Poezijos pavasario pavyzdžiu Latvijoje kiek vėliau atsirado Poezijos diena, panašūs renginiai pradėti rengti Maskvoje. Galime manyti, kad esame poezijos atgimimo iniciatoriai.“
Sigitas Birgelis, punskas.pl