Rytoj, rugpjūčio 31 d., Lietuvoje prasidės 37-osios Europos vyrų krepšinio pirmenybės, kuriose dalyvaus 24 valstybių rinktinės. Tai bus didžiausias čempionatas, kadangi iki šiol dalyvaudavo 16 komandų. Besiruošiant šioms pirmenybėms, labai didelį darbą atliko Lietuvos krepšinio federacija, savivaldybės, LR vyriausybė, krepšinio rinktinės treneriai, įvairios įstaigos ir organizacijos. Reikėjo pastatyti daug naujų sporto halių, viešbučių, kitų objektų. Lietuva šioms investicijoms turėjo skirti labai daug lėšų. Darbus pasunkino šalies ekonominis nuosmukis ir griežta taupymo programa. Nepaisant didelių sunkumų, darbus pavyko atlikti laiku. Naujai pastatyti ar tik modernizuoti objektai pasiliks ir ilgai tarnaus Lietuvos visuomenei.
1939 m. krepšinio čempionatas Lietuvoje
Milžiniškas darbas organizatorių laukia pirmenybių metu. Jos truks beveik tris savaites. Tokiai mažai valstybei kaip Lietuva tai labai didelis iššūkis. Šios pirmenybės bus didžiausias sporto renginys per visą Lietuvos istoriją.
„Gazeta Wyborcza” priede „Gazeta Sport” (2011-08-22, Nr. 32⁄765) pasirodė Lukašo Ceglinskio (Łukasz Cegliński) straipsnis „Brydż koszykarski” („Krepšininkų bridžas”), kuriame autorius aprašė tarpukario krepšinį, 1939 m. Europos vyrų krepšinio pirmenybes Kaune ir kitus dalykus. Prie straipsnio pridėtos dvi istorinės nuotraukos. Aš portalo punskas.pl skaitytojams norėčiau pristatyti kai kurias įdomesnes minėto straipsnio ištraukas.
Straipsnio pradžioje autorius pristatė dar gyvą Lenkijos krepšinio rinktinės narį Bohdaną Bartosevičių (Bohdan Bartosiewicz), 1939 m. dalyvavusį Europos krepšinio čempionate Kaune. „Iš tų pirmenybių aš nedaug prisimenu.“ Taip pradeda savo pasakojimą vienintelis dar gyvas ano čempionato prizininkas, beveik 94 metų Bohdanas Bartosevičius. Paskui su kiekvienu sakiniu įsibėgėja. „Man buvo 21-eri ir buvau jauniausias rinktinės žaidėjas. Mes į Kauną nuvažiavome nepasiruošę. Tenka girdėti, kad dabar prieš čempionatą krepšininkai turi mėnesio stovyklą užsienyje. Dieve, Dieve… Mes prieš pirmenybes turėjome savaitės ar dešimties dienų pasiruošimo stovyklą Varšuvoje.
Krepšinio lentos buvo medinės, bet lankai kabojo kaip ir dabar 3,05 m aukštyje. Aukščiausias žaidėjas stovėjo nugara į krepšį. Jis dalindavo perdavimus arba pats mėgino įmesti kamuolį kabliu. Pavyzdžiui, lietuvių kilmės amerikietis Pranas Lubinas mesdavo kamuolį į krepšį stovėdamas į jį nugara.”
Toliau B. Bartosevičius pasakoja, jog lietuviškas Kaunas tarpukariu, plintant nacionalistinėms nuotaikoms, nebuvo draugiškas. „Atvykus į jį, iš karto mums patarė, kad viešai nekalbėtume lenkiškai. Visas mūsų pavardes iškraipydavo, išskyrus iš Vilniaus kilusio Gregolaičio (Gregołajtis). Aš buvau Bartosevičius, o kitas Gžechoviakas (Grzechowiak). Pavardę Łój užrašė lietuviškais rašmenimis: Luj.“
Šiose pirmenybėse dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vengrijos ir Italijos komandos. Lenkijos komanda iškovojo bronzos medalį. Prieš čempionatą Kaune buvo pastatyta moderniausia Europoje sporto halė.
1936 metų Berlyno vasaros olimpines žaidynes jis apibūdina tokiais žodžiais: „P. Lubinas tuomet žaidė JAV rinktinėje kaip Frank Lubin. Prisimenu, kaip finale jis žaidė su Kanada. Tuomet aikštė buvo taip užtvindyta lietaus vandeniu, jog žaidėjai neatmušinėjo kamuolio į žemę, o tiesiog perduodavo vieni kitiems.”
B. Bartosevičius po karo tapo žvaigžde, treniruodamas Varšuvos moterų komandą „Polonia”.
Straipsnį autorius baigia tokiais sakiniais: „Ateinantį trečiadienį Lietuvoje vėl prasidės Europos krepšinio čempionatas. Lenkai, kurie medalio neiškovojo per pastaruosius 44 metus, važiuoja į Panevėžį be žvaigždžių, turėdami minimalias galimybes laimėti.”
Kostas Leončikas