Sigitas Birgelis. Negrąžinamai nepakeičiamas (esė) I d.

Balandžio 5 dieną sukako dveji metai, kai į Anapilį iškeliavo poetas, eseistas, vertėjas, visuomenės veikėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis.

 2013-aisiais nepaprastai pasiilgau pavasario. Pasiilgau jo lyg gero draugo, bičiulio, lyg prieš 6-erius metus mirusio tėvo. Neteisėtai per ilgai užsibuvusioj žiemoj jaučiau slegiančią, sunkiai pakeliamą įtampą. Kažkas nenumaldomai turėjo įvykti. Kažkas jau vyko. Į atsiminimus ar neatsiminimus, kaip sakydavo poetas Stasys Stacevičius, riedėjo nepaprastai daug kas, nieko nesuteikdamas mainais.

Kai miršta žmogus, su juo į Anapilį iškeliauja dalis mūsų jausmų, išgyventų akimirkų, dalelė mūsų pačių. Sugrįžta prisiminimai, nepaprastai ryškūs, jaudinantys, skausmingi. Jie sujaukia mūsų dienas, spygliais bado sielą.

 

Vanaginėje, kaip ir amžinybėje,
Tylu ir viskas laikina –
Žodis pašarvotas gyvenimui,
Sija atkelta iš tėvo namų.

 

Vieniša liko žemė gimta,
Be gluosnio, pakabinto ant dalgio.
Ir mūsų tenai visata, Vanaginėje,

Pomirtiniam inde, šiapus karsto.
                                                       S. Birgelis

 

2013-ųjų Viešpaties metų pirmąją Velykų dieną lyg žaibas tvykstelėjo žinia: Poetą Marcelijų Martinaitį ištiko insultas. Apie tai rašė beveik visi Lietuvos interneto portalai. Mane nukrėtė drebulys. Marcelijus kitądien turėjo švęsti 77-ąjį gimtadienį! Ką tik prieš Velykas buvau skaitęs straipsnį, kuriame jis kalbėjosi su „Valstiečių laikraščio“ žurnalistėmis. Pasakojo joms apie tėvų namelį, perkeltą iš gimtinės, apie margučių raštus, nepakartojamus, nes ateinančius į galvą beskutinėjant, lyg iš debesų…

Viltis miršta paskutinė. Nuojauta retai apgauna, bet neviltyje žmogus griebiasi paskutinės vilties kaip skęstantis šiaudo. Skambinu į Lietuvos rašytojų sąjungą. Atsakymas vis toks pats: Marcelijus reanimacijoje. Bijau skaityti žinias portaluose, neduok Dieve, aptiksiu Marcelijaus pavardę… Tikiu, nuoširdžiai tikiu, kad jis dar spės „nusipirkti spalvotą televizorių pomirtiniam gyvenimui“, kad pilnas jėgų iš ligos „sugrįš iš gyvenimo“.

 Marcelijus-Martinaitis

***

 Balandžio 6-osios rytas. Žadina mane telefono skambutis. Girdžiu kiek prikimusį savo žmonos Nijolės balsą: „Turiu blogą žinią… mirė Marcelijus Martinaitis“…

Nors širdies gilumoje vyliausi, kad bus gerai, žinia kaip kūjis trenkia per galvą, pakerta kojas…

Šiandien, dveji metai po Marcelijaus mirties, taip sunku rašyti apie tą, kurio paunksnėje prabėgo prasmingos gyvenimo akimirkos. Kaip šiandien matau Poeto žvilgsnį, nukreiptą į mane, ne, ne į mane, bet į kažkokią tolimą, sunkiai apčiuopiamą erdvę, kurioje glūdi atsakomybė už Lietuvą, jos etnines žemes, Punsko ir Seinų kraštą, kuriam jis ieškojo rašytojo, galinčio tą kraštą įamžinti. Prieš akis išnyra nepaprastai gyva ir geraširdė jo šypsena, meilė ir nuoširdumas.

Jei būčiau poetas, toks kaip Marcelijus, būčiau Marcelijus Martinaitis. Bet aš pilkas šešėlis, šešėlis to, kuris mane vedė ir drąsino, drąsino ir vedė, kuris liko negrąžinamai nepakeičiamas. Jam mirus, pasijutau našlaitis. Juo esu ir dabar.

Mintis užvaldo anų dienų širdgėla ir sielos graudulys. Į galvą atklysta Marcelijaus eilėraštis apie mirtį.

 

Taip sninga,
lyg žinočiau,
kad manęs jau nėra.

Taip graudžiai man gera
nuo prabėgančių metų –
lyg seniai
mane pakasė jauną
su mylima prie Širdies.

Žiema ir mirtis: poezijos almanachas. – Vilnius: Žuvėdra, 2005.

 Martinaitis-1

Balandžio aštuntoji. Kraujo spaudimas per 210. Kelionė į Vilnių ilga ir tolima, kelias slidus. Nusprendžiu į laidotuves nevažiuoti. Per TV stebiu, kaip sningant Marcelijus atgula amžinojo poilsio sostinės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Atsisveikinant griežia Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Į paskutinę kelionę Poetą lydi žmona Gražina, dukra Eglė, žentas Artūras Skučas, kultūros ir literatūros žmonės, gausus akademinės bendruomenės būrys, vilniečiai.

Mirtis įprasmina gyvenimą, pakelia jį ant amžinos ugnies aukuro, padaro brangų, gražų, nepaprastai prasmingą. Kaip ir šios Poeto eilės:

 

Už tuos, kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
jų pavardė – tai diena, o naktis tai jų vardas –

           Žiema ir mirtis: poezijos almanachas. – Vilnius: Žuvėdra, 2005.

 

2013-ųjų Viešpaties metų balandžio 8-ąją Lietuva palaidojo vieną iškiliausių savo sūnų. Liko žaizda ir tai, kas nepakartojamai negrąžinama. Ir šiandien dar gyvenu graudžia neatsisveikinimo širdgėla. Užsitęsusi žiema baigėsi. Nutirpo sniegas, parlėkė gandrai… ir liko

 

Vienetai mūsų ašarų pakalnėj.
Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto
Suka ir suka ratą – lyg atsisveikintų su kažkuo.
                                                                              „Prieš lietų“

 

(Bus daugiau)