Atsimenu, kad per gegužines pas mus suveidavo kaimas giedoc litanijų, tai mes, vaikai, užsiimdavom žaidimais. Dažniausia žiedų dalinom. Tai mūs buvo užsiėmimas gegužinių vakarais. Suaugį suvėjį pypkes rūkė, o mes žiedų dalinom. Tais laikais nebuvo tep, kap dar, kad viskas kultūryngai. Kas rūkė, tai rūkė, o kas ne, tai ne. Ir sėdėj tep visi rozu.
Kap tų žiedų dalinom? Va paci paimk ir sudėk delnus, ir mušk per kulnų. Atrodo, kad kas barška, nu ne? Raikėdavo pasiruošč kokį nedzidelį dalykų. Gerausia buvo pinigas, alia pinigų gal tais čėsais neturėjom, ba ty niekas jų mumiem nedavė. Užtekdavo guziko (past. sagos). Nu ir sakykim, susėda mūs dešim vaikų. Be jų turi būc vienas, katris turės atspėc, pas katrį yra, pavyzdžui, pinigas. Vienas spėja, o kitas dalina tų „žiedų“. Nu ir kap viskas prasdeda? Visi pradeda barškyc suspaustais delnais in kulnų. Imk ir atspėk, kap pas visus barška! Tas, kuris spėja, mėgina insiklausyc gerai, pas katrį cikrai barška pinigas. Nu ir bando spėc. Jeigu neacpėja, tai an jo visi pletkus varo, pavyzdžui, sako, kad tu tokias ar kitokias. Būdavo tep, kad su vaikais tų vakarų ir saniai bovinosi. Tai ciej mėgdavo iš pašonės vaikam in ausį pasakinėc, kad tep arba kitap an to žmogaus pasakyk. Nu gi jiem gražu ir linksma. Vaiku irgi pacinka, kap visi juokiasi. Nesvarbu, ko suaugis primisnis. Galvoji, kad mažas vaikas tau ko nepasakis, kap suaugis liepia? Kas kų pasakė, tų ir varė ciesiai in akis. O visi aplink cik juokiasi!
Acimenu, kų mes vaikai per atostogas darėm. Anais laikais, kap prasidėdavo rugiapjūtė, sanoj mokykloj an kalno veikė daržalis (past. dabar ten gyvena Pečiuliai ir Andzeliai). Iš viso kaimo tėvai suvesdavo savo vaikus, kad jiej neperškadzytų prie rugiapjūtės, nesirūpytų, ba žinai, koki būna čėsais vaikai. Mokykloj buvo darbuotojai, katriej mumiem valgyc virė, prižūrėjo mūs. Valdza viskų finansavo. Mes gal no ryto iki kokiai tracai valandai ty žaisdavom. Aš tadu buvau jau biskelį dzidesnis, tai daržalio uždarymo pabaigoj tapau daržalio muzikantu. Acimenu, kad tadu teta man buvo parvežus nedzidelį raudonų armonikucį. Apie šašasdešim kažkelintus metus tai buvo… Tadu jau mokėjau pagraic „Suk, suk ratelį“, o tai jau baisus muzikantas! Aš tep grainau, o vaikai tep šoko!
P. S. Dėl tų barškančių delnų – tiesą pasakius, ilgai mokiausi, kol man pačiai pavyko išgauti šiokį tokį barškančių delnų garsą. Matyt, anų laikų vaikai buvo sumanesni. Greičiau iš nieko mokėjo pasidaryti KAŽKĄ. Akivaizdu, kad fantazijos jiems tikrai netrūko.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
🙂 idomu