Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo 110-osioms metinėms
(Tęsinys)

Justinas Staugaitis, atvykęs į Seinus, pirmiausia susitiko su kun. Kazimieru Prapuoleniu, kuris de jure buvo „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamo „Vadovo“ leidėjas. Jo kandidatūra buvo parinkta norint gauti rusų valdžios sutikimą leisti šį žurnalą. Rusams Prapuolenis buvo patikima asmenybė. Į „Vadovo“ reikalus K. Prapuolenis visiškai nesikišo. Jį į Seinus pasikvietė vyskupijos administratorius kun. J. Antanavičius. Kun. Prapuoleniui darant įtaką prelatas Antanavičius pradėjo rodyti lietuvišką nusistatymą. Bet tai truko neilgai. Jų santykiai ilgainiui pradėjo prastėti. Apie tai J. Staugaitis kalba: „Atvykęs į Seinus, aš radau Antanavičiaus su Prapuoleniu santykius visai pairusius. Prapuolenis jautėsi Seinuose esąs nereikalingas ir ruošėsi išvažiuoti. Ir iš tikro tais metais išvažiavo į Kauną.
Antanavičių radau palinkusį lenkų pusėn. Patikimais jo žmonėmis buvo prel. Blaževičius ir kun. Jalbžykovskis. Tų trijų vyrų rankose buvo visa diecezijos politika arba, teisingiau pasakius, gudrus kun. Jalbžykovskis per prel. Antanavičių ir prel. Blaževičių vedė savo politiką.“
J. Staugaitis 1909 m. birželio mėn. „Vadovo“ puslapiuose išdėsto, koks jo redaguojamas žurnalas turėtų būti: „Seniau kiekvienas Lietuvos kunigas, beskaitydamas save lenku, galėdavo apsieiti su lenkų literatūra bei laikraštija. Lietuvai iš miego pasibudus, pradėjo atsirasti ne tik mūsų krašto apskritai savieji reikalai, bet ir mūsų tikybinis gyvenimas nuolat gamina klausimus, kurie nėra ir negali būti gvildenami lenkų laikraštijoje. Iš čia išeina lietuviškojo dvasiškijai skiriamo organo reikalingumas. Kur laikraštija plačiai iškerojusi, kaip antai: Vokietijoj, Prancūzijoj, net pačioj Lenkijoj, ten ir kunigai turi ne vieną organą savo reikalams aptarti.“
1910 m. rugsėjo mėn. numeryje kun. J. Staugaitis išsamiai aptaria „Vadovo“ struktūrą ir tikslus. Jo redaguojamame žurnale yra penki skyriai: 1. Pamokslai. 2. Ex re liturgica. 3. Straipsnių skyrius. 4. Publicistikos skyrius. 5. Bibliografija.
J. Staugaitis greitai perprato Seinuose vykstančius pokyčius. Jei anksčiau lenkų kunigų ir seminaristų čia buvo nedaug, tai dabar, kai tik atsilaisvindavo seminarijos profesoriaus vieta, ją užimdavo lenkas. Staugaičio mokymosi Seinuose laikais lenkai stodavo į Varšuvos ar Lomžos seminarijas. Dabar, matyt, buvo paskelbtas šūkis: „Gelbėti pakraščius!“ Taigi į Seinų seminariją pradėjo atvažinėti jaunuoliai nuo Lomžos. Čia vis daugiau buvo lenkų klierikų. Taigi Seinų diecezijoje lenkiškasis gaivalas vis stiprėjo.
Į Seinus atvyko du lenkų profesoriai kun. Pranciškus Vondolovskis ir kun. Pianka. Kun. Pianka buvo ramaus būdo ir doras, bet jis palaikė lenkus. Kun. Vondolovskis pasireiškė kaip karštuolis ir šovinistas. Seminarijoje daugėjo lenkiškumo šalininkų. Lietuvius palaikė keturi profesoriai: kun. Banaitis – moralinės teologijos mokytojas, kun. Vincas Dvaranauskas – lotynų kalbos dėstytojas, kun. Antanas Palubinskas – dogmatikos profesorius ir Juozas Laukaitis – lietuvių kalbos dėstytojas. Lenkai turėjo persvarą. Mat lemiamąjį balsą turėję rektorius prel. Vincas Blaževičius, vicerektorius Romualdas Jalbžykovskis ir vyskupijos administratorius Juozapas Antanavičius. Jie seminarijoje vykdė aršią lenkinimo politiką. Lenkų kunigai ir klierikai buvo proteguojami, lietuviai įtariami ir sekami. Jų seminarijos vyresnybė tiesiog nekentė. J. Staugaitis rašė: „Kun. Prapuoleniui išvažiavus iš Seinų, lietuvių partijos lyderiu visai natūraliu būdu liko kun. J. Laukaitis. Jis jau nuo seniai buvo susigyvenęs su prelatais Antanavičium ir Blaževičium ir kitais atžvilgiais mokėjo juodviem įtikti. Bet kun. Laukaitis, šiaip gan lengvo būdo žmogus, buvo karštas lietuvis patriotas. Lietuviškai-lenkišku klausimu ir Laukaitis nemokėjo susikalbėti su Seinų didžiūnais. Pasijuto esąs nemėgiamas ir pats rūpinosi išeiti iš Seinų. Gavo Leipalingio kleboniją.“
Laukaičiui išvykus iš Seinų, lietuviai ir toliau vykdė pradėtą darbą. Lietuvių sąjūdžiui ėmėsi vadovauti kunigai Juozas Vailokaitis ir Justinas Staugaitis. Jie nesikišo į seminarijos reikalus, o su lenkų parapijos kunigais palaikydavo tik oficialius santykius. Lietuviai buvo lenkų įtariami, kad rezga prieš juos intrigas.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl