(Pranešimas skaitytas 2013-10-12 d. konferencijoje Seinuose)
Sudėtinga kalbėti apie lietuvybę. Supratau, kad gyvenant šiame krašte negalimi kompromisai ar improvizavimas kalbant apie lietuvybę. Tai lemia aplinkybės ir sąlygos, kuriomis mums tenka gyventi. Kaip pastebėjote, tiek vakar, tiek šiandien jūsų pasiklausyti susirinko nedaug šio krašto lietuvių. Manau, kad tai atsitiko todėl, kad vieni anksčiau, kiti vėliau pradėjo savotiškai improvizuoti su lietuvybe. Čia kompromisai yra neįmanomi. Aš negaliu sau leisti galvoti, kad dabar su mano lietuvybe yra viskas gerai: dabar aš galiu pažinti pasaulį – nuvažiuosiu padirbėti į Krokuvą, Gdanską, Varšuvą, o grįžęs jau užsiimsiu lietuvybe. Visgi ne, aš arba negrįšiu, arba manęs nebebus lietuvybėje. Yra objektyvios priežastys, kodėl taip atsitinka gyvenant kitoje šalyje. Nesant emigrantu, bet gimus ir pragyvenus toje šalyje pora dešimtmečių, yra kitoks santykis į lietuvybę ir vyksta kiti procesai. Pabandysiu nusakyti keletą momentų, kurie, mano subjektyvia nuomone, lėmė ar turi įtakos šiuo metu čia gyvenančių lietuvių tautinės tapatybės formavimui.
Apie mūsų patirtis ir atramas kalbėti nėra lengva, kadangi čia gyvenančių lietuvių patirtis nėra vienoda: kiekvieno skiriasi ir priklauso nuo daugelio dalykų (kur gyveni, kokią mokyklą baigei, kas tavo kaimynai, kokia tavo šeima, kokį darbą dirbi ir kokioje įstaigoje). Tos patirtys yra labai įvairios.
Lietuviškai skaityti ir rašyti pradėjau aštuntoje klasėje. Nors ir gimiau lietuviškoje šeimoje, galima sakyti, kad netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, kadangi ten, kur gimiau, nebuvo lietuviškos mokyklos ir lietuviškų tikybos pamokų. Taigi aš patriotizmo mokiausi skaitydamas lenkų poetų eilėraščius. Tiesą sakant, nesigailiu, nes vėliau, kai į mano sąmonę atėjo lietuvių kalba, buvo nesunku patriotizmą pakreipti atitinkama linkme, kadangi aš jį „mokėjau“. Ir kai šiandieną oponentai kartais kaltina sakydami: jūs esate lietuvių nacionalistai, jūsų mintys yra radikalios, aš visuomet ramia sąžine pasakau, kad jeigu toks esu, tai tik dėl lenkiškų mokyklų, kuriose mokiausi ir kurios ilgai mane auklėjo. Maironis, Brazdžionis, Marcinkevičius ar Maceina į mano gyvenimą atėjo žymiai vėliau. Žymiai vėliau juos pažinau ir supratau, ką reiškia būti lietuviu. Tokių kaip aš šitame krašte labai daug. Reikėjo pereiti daug įvairių gyvenimo etapų – lietuviškai melstis išmokydavo namuose, lenkiškai melstis privalėjome išmokti per tikybos pamokas. Tie, kurie pasirinkome Punsko lietuvišką licėjų (dabar Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus), manau, dauguma išsaugojome savo tapatybę, tačiau absoliuti dauguma tų, kurie nuėjo kitu keliu, į lietuvių bendruomenę negrįžo. Pasakoju tai tam, kad priminčiau 1920 metus, kurie buvo tragiški šio krašto lietuvių likimui. Čia gyvenantys lietuviai tapo Lenkijos valstybės politikos dalimi, o ji ne visada buvo geranoriška jų atžvilgiu. Bet įvyko ir dar vienas skaudus dalykas – lietuviai buvo mechaniškai padalinti į dvi dalis. Buvo einama tuo keliu, kad nebeliktų net užuominos apie buvusį lietuvių švietimo centrą Seinuose. Todėl nuspręsta šiek tiek daugiau laisvių suteikti punskiečiams, o čia, Seinuose, viskas turėjo būti ištrinta iš atminties – turėjo nebelikti ne tik lietuvių kultūros ir švietimo įstaigų, bet ir lietuvių kalbos viešajame gyvenime. Iš dalies ta politika pasitvirtino, iš dalies ne. Tikėta, kad Punske niekada nesusiorganizuos žymus lietuvių inteligentų būrys, o jeigu toks ir atsiras, bus žymiai lengviau tas nuotaikas valdyti.
Noriu priminti 1941 metų datą, kai remiantis nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartimi, iš šio krašto buvo iškeldinti keli šimtai lietuvių šeimų. Jūs šiandieną buvote Bubeliuose, kur stovi paminklinis akmuo poetui Albinui Žukauskui. Ten Jo gimtinė. Tai gyvas pavyzdys kaimo, kuris 1941 m. per du mėnesius visiškai išnyko iš lietuviškosios sąmonės. Tai buvo lietuviškas kaimas, kurio gyventojai priversti persikelti į tuo metu jau okupuotą Lietuvą, o į jų vietą atėjo kiti šeimininkai, kurie taip pat buvo likimo nuskriausti, kaip ir tie lietuviai. Kaimas tapo lenkiškas. Tokių kaimų daug. Tai buvo didžiulis praradimas šiam kraštui. Didžiulis protų nutekėjimas.
Švietimas buvo pagrindinė atrama šiam kraštui, jam išlikti. Šio krašto inteligentai 1951/52 m. priėmė strateginį sprendimą – plėsti krašte lietuvių švietimą, o Punske kurti lietuvišką vidurinę mokyklą. Tai turėjo tapti pagrindinė atrama šio krašto tapatybės išsaugojimui. Punske tuo metu buvo tik keli kvalifikuoti mokytojai, nebuvo elektros energijos, lėšų, patalpų. Tuometinis Punsko viršaitis, patirdamas didžiulį valdžios struktūrų spaudimą, pareiškė, kad jeigu lietuviškam licėjui neras Suvalkų valdžią tenkinančių patalpų, tai vaikai mokysis jo kabinete. Laimėjo. Reikėjo daug drąsos ir užsi-spyrimo, siekiant bent dalinai sušvelninti Seinų „praradimą“. Lietuviškos mokyklos įsikūrė tik Punsko savivaldybėje.
Reikėjo laukti daug metų, kol tai duos vaisių taip pat Seinų mieste. Bet vaisių davė tik 2005 metais, kai įsikūrė ši „Žiburio“ mokykla. Tie dešimtmečiai be lietuviškos mokyklos Seinuose padarė neįsivaizduojamos žalos. Per tą laiką lietuvių kalbą papildė naujos sąvokos, atsirado „šaldytuvas“, „skalbimo mašina“, „mikrobanginė krosnelė“, „baidarė“, o Seinuose – „lioduvkė“, „pralkė“, „mikrofaliuvkė“, „kajakas“ ir kt. Bet kaip tas „šaldytuvas“ galėjo atkeliauti į lietuvių šeimą Seinuose, jeigu nebuvo lietuviškos mokyklos, lietuvių kultūros namų, nebuvo lietuvio kunigo, o okupuotos Lietuvos radijas ir televizija transliavo tokias laidas, kurių tėvai tiesiog patardavo neklausyti? Todėl klausėmės lenkiškų laidų ir gerai išmokome ne lietuvių, bet lenkų kalbą.
2005 m. buvo sunku kurti lietuvišką mokyklą ne tik dėl nutautėjimo (paskutinė lietuviška mokykla Seinuose veikė 1920-aisiais metais, t. y. praėjo ilgas laiko tarpas), bet, be abejo, buvo ir didelis vietos administracijos pasipriešinimas. Kodėl Seinų miesto valdžia taip, sakyčiau, agresyviai reagavo į ketinimus kurti lietuvišką mokyklą? Manyčiau, atsakymas paprastas: dar yra gyva ta istorinė atmintis apie Seinų reikšmę lietuvių kultūrai ir istorijai.
„Žiburio“ mokyklos kūrėjams nekilo jokių abejonių, kaip tą mokyklą pavadinti – vėlgi dėl tos pačios istorinės atminties jai buvo suteiktas „Žiburio“ vardas, t. y. vardas mokyklos, kuri veikė Seinuose iki 1920 metų.
Noriu priminti dar vieną epizodą, kuris turėjo reikšmės šio krašto lietuvių tapatybės formavimuisi. Kaip tik šiemet minėsime lietuviškų pamaldų atgavimo Seinų bazilikoje 30 metų jubiliejų. 1971 m. saujelė mūsų tėvų nusprendė Seinų bazilikoje pradėti neįprastą protestą dėl pamaldų lietuvių kalba grąžinimo. Protestas pasireiškė tuo, kad jie, pasibaigus lenkiškoms pamaldoms, atsiklaupdavo ir garsiai lietuviškai melsdavosi. Tai truko iki 1983 m. Nei Lenkijos saugumas, nei Bažnyčios hierarchai nesugebėjo tokia neįprasta forma reiškiamo protesto užgniaužti ir nuslopinti. Šiandien jau pasiekiami archyviniai šaltiniai atskleidžia analogų neturinčius faktus. Gilaus socializmo metais Bažnyčios atstovai ryždavosi kreiptis net į Liaudies Lenkijos saugumo departamentą (tą departamentą, kuris juos pačius persekiojo) ir prašyti pagalbos užgniaužti lietuvių maldas Seinų bazilikoje.
Tie įvykiai paliko gilų pėdsaką čia gyvenančių lietuvių sąmonėje ir tikrai turėjo įtakos jų gyvenimui. Tos saujelės žmonių, kuri nusprendė melstis lietuviškai Seinų bazilikoje, nors tai buvo draudžiama, ryžtas ir drąsa neatsirado savaime tuščioje vietoje. Jie žinojo apie Seinų kunigų seminariją, žinojo, kur palaidotas vyskupas Antanas Baranauskas, žinojo, kad Seinuose mokėsi Vincas Kudirka ir daug kitų švietėjų, žinojo, kad čia vyko viena iš svarbiausių lituanistų konferencijų. Tai buvo jų atrama, tai buvo tas pagrindas, kuriuo remiantis jie galėjo ryžtis tokiai nepaprastai kovai. Ir šiandien kas gali paneigti, kad jūsų apsilankymas Seinuose, jūsų konferencija kada nors netaps atrama kitiems, kai jiems reikės ginti lietuvių teises šitame krašte, ar kad jūsų buvimas čia nesuteiks jiems daugiau pasitikėjimo savo jėgomis…
Baigdamas noriu pasakyti, kad tiek „Žiburio“ mokyklos, tiek licėjaus, tiek visų likusių mokyklų mokytojai padarė stebuklus, kadangi dabar lietuvių kalba jau išėjo į Seinų gatves, o anksčiau būdavo nesaugu kalbėtis lietuviškai Seinų parduotuvėse ar gatvėse. Tai padeda ir mūsų kaimynams lenkams geriau pažinti savo istoriją, susipažinti su lietuvių kalba, istorija ir kultūra. „Žiburio“ mokyklos statyba ir įkūrimas Seinuose buvo labai gera Lietuvos investicija, kuri jau atsipirko ir padeda lietuvių ir lenkų bendruomenėms labiau viena kitą pažinti ir suprasti.
Lietuvių bendruomenė šiuo metu gyvena sudėtingomis sąlygomis. Dažnai jaučiame, kad tapome tarpvalstybinės politikos įkaitais. Punsko savivaldybėje įteisinti dvikalbiai kaimų pavadinimai, lietuvių kalbai suteiktas pagalbinės kalbos statusas. Atrodo puiku, taip ir turėtų būti, tačiau akivaizdu, kad tai padaryta politiniais sumetimais, nes mūsų patirtis labai aiškiai rodo, jog lietuvių bendruomenė nuo tų lentučių, nuo tų politikų kalbų ne pagausėjo ir sustiprėjo, o priešingai – lietuviškų mokyklų sumažėjo, kalba nepasidarė taisyklingesnė, nepadaugėjo lietuviškų žurnalų prenumeratorių ir t. t.
Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Jaroslavas Čubinskis (Jarosław Czubiński) spalio 1 d. reaguodamas į „Lietuvos žinių“ rašinį apie Lenkijos lietuvių švietimo padėtį pažymėjo, kad „2012–2013 mokslo metais 14 švietimo įstaigų lietuvių, kaip mažumos, dėstomąja kalba mokėsi 442 mokiniai, o 130 mokinių papildomai mokėsi lietuvių, kaip mažumos, kalbos mokyklose lenkų dėstomąja kalba bei tarpmokyklinėse mokymo grupėse. Be to, 5 darželiuose buvo organizuojamas lietuvių, kaip mažumos, kalbos mokymas arba užsiėmimai vyko lietuvių kalba“ (www.lzinios.lt). Mes šiuo metu suskaičiuojame tik tris mokyklas lietuvių dėstomąja kalba ir du vaikų darželius, kuriuose užsiėmimai vyksta taip pat lietuvių kalba. Taigi, kaip matote, skaičiai labai skiriasi. Atrodo, kad didžiosios politikos labirintuose pametėme tris vaikų darželius iš penkių ir vienuolika lietuviškų švietimo įstaigų iš keturiolikos. Tai labai daug ir rodo, kiek dar daug mums reikia nuveikti, kiek problemų išspręsti ir kiek kartų kartoti, kad du plius du yra keturi. Ar pajėgsime tai padaryti? Aš manau, kad jau ne. Kodėl? Neužteks laiko atsakyti į šį klausimą šiandien.
Lenkijos lietuvių bendruomenė yra labai pavargusi. Vakar profesorė Viktorija Daujotytė dėkojo Seinams už drąsą. Žinoma, pasakė tai labai gražiai, bet aš manau, kad nieko panašaus – drąsos jau tiek nėra. Drąsūs buvo mūsų seneliai, o mumyse drąsos tikrai nėra. Mes tik norime taip apie save girdėti. Drąsūs žmonės neleistų, kad per dvidešimt metų iš jų būtų atimtos beveik visos lietuviškos mokyklos. Drąsūs žmonės sugebėtų krašto ateitį planuoti 5, 10 metų „į priekį“. Drąsūs žmonės nesutiktų tapti vien folklorine įdomybe ir tuo savo sprendimu niekam nesigirtų…
Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2013/20