Laikrodžiai vienodai matuoja laiką, retai kada skuba, vėluoja, bet visada verčia žmogų paklusti laikui ir nuolat skubėti.
Pirmas vaizdelis
Susitinka Punsko gatvėje du draugai, ilgai nesimatę, daug norintys vienas kitam papasakoti. Po minutės, kitos jis vogčiomis, gal netyčia, gal iš papratimo tikrinti laiką pažvelgia į laikrodį. Ji, nutraukusi sakinį, klausia, ar skuba, gal susitaręs. Šis papurto galvą, bet nejučiomis vėl žvelgia į laikrodį. „Iki! – ištaria ji. – Geros dienos!“ Jis stovi, nesupranta, kad ne jis nešioja laikrodį, o laikrodis jį, kad ant rankos turi monstrą, kuris padarė jį vergu, reikalauja paklusti, tarnauti ir visąlaik garbinti.
Antras vaizdelis
Rytas. Pabundate. Žiūrite, kelinta valanda. Jei per anksti, stengiatės užmigti, jei per vėlu, bėgate į vonią. Po to skubūs pusryčiai, bėgimas į darbą. Neduok, Dieve, minutę, kitą pavėluotute. Ne jūs, o laikrodis nustato jūsų dienotvarkę. Pasaulis įsibėgėjo ir ėmė greičiau suktis. Ar patys norite suktis su juo ir vergauti savo laikrodžiui?
Trečias vaizdelis
Pagal majų kalendorių, 2000-aisiais pasaulis turėjo baigtis. Ne, ne pasaulis, bet majų sukurtas kalendorius. Tikriausiai prisimenate, nes apie tai kalbėjo radijas ir televizija, rašė spauda, internetas. Milijonai žmonių laukė, ruošėsi, nekantravo. Nieko, žinoma, neįvyko. Savo kalendorius sukūrė ne tik majai, bet ir šumerai, babiloniečiai, egiptiečiai, actekai. Europiečiai prieš 20 tūkst. metų skaičiavo dienas pagal mėnulį, brėždami linijas ar gręždami skyles kauluose. Pirminiai kalendoriai buvo reikalingi žemdirbystei.
Ketvirtas vaizdelis
Kartais jaučiamės žvalūs, o kartais būname apsnūdę ir viskam abejingi. Daug kas priklauso nuo organizmo biologinio laiko.
Gamtos laikrodžiu vadovaujasi augalai ir žvėrys. Jo dėka augmenija žino, kada leisti daigus, želmenis, kada žydėti, brandinti vaisius, medžiai – kada mesti lapus. Biologiniu laikrodžiu kitados vadovavosi ir žmogus. Jis valgydavo, kai jausdavo alkį, atsiguldavo, panorėjęs miego. Biologinis laikrodis jam sakydavo, ką veikti.
Penktas vaizdelis
Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose yra akmuo, kuriame įrašyta data: 7400. Sodybos savininkas Petras Lukoševičius tikina, kad pagal mūsų protėvių kalendorių dabar yra 7532 metai. Petras norėtų šioje sodyboje pažaboti laiką, padaryti jį negaliojantį, atimti laikrodžiams galybę.
Žinoma, galima būtų čia vadovautis šventraštiniu laiku, išsakytu Koheleto knygoje: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. / Laikas gimti ir laikas mirti, / laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. / Laikas žudyti ir laikas gydyti, / laikas griauti ir laikas statyti. / Laikas verkti ir laikas juoktis, / laikas gedėti ir laikas šokti. / Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, / laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. / Laikas ieškoti ir laikas pamesti, / laikas laikyti ir laikas išmesti. / Laikas perplėšti ir laikas susiūti, / laikas tylėti ir laikas kalbėti. / Laikas mylėti ir laikas nekęsti, / laikas karui ir laikas taikai.“
Mūsų protėviai skaičiuodavo metus, mėnesius, savaites, dienas. Jas suskaldydavo į smulkesnius vienetus. Prieš 3500 metų egiptiečiai sugalvojo saulės laikrodį, kuris dieną skirstė į lygias dalis. Kiek vėliau pagaminti pirmieji smėlio, vandens, žvakės laikrodžiai. Jie nebuvo patikimi, tad negalėjo užvaldyti žmonių. Saulės laikrodis neveikdavo naktį ir apsiniaukus, vandens, smėlio ir žvakės laikrodžiai tiko tik specifiniams veiksmams.
Šeštas vaizdelis
Seinų bazilikos bokštuose yra vadinamieji viešieji laikrodžiai. Tai senųjų laikų palikimas. Mechaninis laikrodis išrastas XIII a. Nuo XVII a. jis matavo ne tik minutes, bet ir sekundes. Laiko matavimas padarė žmogaus veiksmus efektyvesnius. Bet kai pradėta jį smulkinti, laikas ėmė keisti žmonių grafiką, pasidarė svarbesnis.
1370 m. Vokietijoje, Kelno mieste, pakabintas pirmasis viešasis laikrodis pakeitė žmonių gyvenimą. Netrukus buvo įvestas įstatymas dėl fiksuoto darbo laiko. Žmonės gavo nustatytą darbo grafiką, pietų pertraukas, pasaulis ėmė greičiau suktis, o žmonės tapo laikrodžio diktatūros vergais. Laikrodis sukėlė skubėjimą. Pramonės revoliucijos metu atsirado posakis „Laikas – pinigai“. Darbdaviai mokėjo jau ne už pagamintą produktą, bet už valandą.
XIX a. atnešė daug išradimų, kurių nemaža dalis buvo skirta greičio didinimui ir darbo laiko mažinimui. 1837 m. išrasta telegrama, 1866 m. nutiestas pirmas transatlantinis kabelis, 1863 m. Londone pradėjo važinėti pirmas požeminis traukinys, 1879 m. Berlyne pajudėjo elektrinis traukinys. Žmonės jau negalėjo gyventi be laikrodžio.
Laikas seniau buvo matuojamas pagal vietos vidudienį. Taip atsirado galybė vietinių laikų. Tai netrukdė, kol žmonės keliavo pėsti arba arkliais. Kai pradėjo važinėti traukiniais, laiko skirtumai tapo akivaizdūs. Kad tvarkaraščiai nesiskirtų, reikėjo suderinti laikrodžius. Ir nuo 1911 m. pasaulis naudojasi viena laiko matavimo sistema.
Septintas vaizdelis
Graži, saulėta rudens diena. Pro nepaprastai spalvingus klevo lapus skverbiasi saulės spinduliai. Už jų – didingi bažnyčios bokštai. Šaligatviu eina praeiviai, keliu važiuoja vienas kitas automobilis. Punsko autobusų stotelėje jauna panelė laukia autobuso. Nors iki jo atvažiavimo dar 12 minučių, nekantrauja nežmoniškai. Nervingai vaikščioja, vis kažką tikrina savo planšetiniame telefone.
Šiais laikais prarandame meną nieko neveikti, nesugebame net akimirką pabūti su savo mintimis. „Kai nieko nevyksta, darosi nuobodu“, – pasakysite. Ar žinote, kad šis posakis atsirado ne taip jau seniai, prieš 150 metų – pramonės revoliucijos laikais? Be užsiėmimo pradedame nerimauti, panikuoti, ieškoti ko nors, kas sutrumpintų laiką. Mūsų nekantrumas tampa nenumaldomas. Jis sukelia frustraciją, kuri lydi mus kiekviename žingsnyje. Visa, kas mus pristabdo, sulėtina, yra mūsų priešas.
Sigitas Birgelis, punskas.pl