Pavliko Morozovo sindromas

Žmon?ms, kurie bent nedidelę sąmoningo savo gyvenimo dal? praleido ?prie soviet??, ko gero, nereikia pasakoti, koks istorinis veik?jas buvo Pavlikas Morozovas. Išaukštintas propagandos, jis tapo ir r?ksming? pionierišk?-komjaunuolišk? broši?r? herojumi, ir pašaipi? anekdot? personažu.

Tiems, kurie neprisimena ar tiesiog nežino, apie ką kalbu, priminsiu: berniukas išduoda komisarams savo t?vą ir d?dę, slepiančius duoną nuo ?pačios teisingiausios? bolševik? valdžios. Už tai t?vui skiriama žiauri bausm?, o Pavlikas tampa šlovingu didvyriu. Tiesa, šlov? j? pasiekia po mirties, nes gimin?s savaip atsiskaito už tok? ?didvyrišką? jo poelg?. Na dar buvo ir asmeninis motyvas ? Pavlikas nekent? t?vo, nes šis nuolat muš? motiną. Tiesa, pastarojo fakto sovietin? propaganda nenagrin?jo, nors apie tai ir užsimindavo, tad jis buvo žinomas tik specialiai besidom?jusiems anais ?vykiais.

Tiek to. Iš g?daus Rusijos kaimo persikelkime ? europietiškai lietuvišką šiandieną…

Gyveno kartą vaikinas ir mergina, ir ne šiaip gyveno, o kartu. Kaip vaikinas užsidirbdavo duonai kasdieninei, istorija nutyli, tačiau mergina dar? tai, kas ?prasta, nors ir nelegalu, ? prekiavo kontrabandin?mis cigaret?mis. Ši pasaka tęst?si ilgai ir laimingai, tačiau atst?m? mergina jaunik?. Ir sukilo vaikino širdyje pilietiškumo jausmas, ir nuskuod? jis pranešti apie nedor?lę panelę tiems, kam priklauso…

Be abejo, veiksmas pagirtinas vien d?l to, kad neseka lietuviškomis tradicijomis, kurios moko ?skiepyti merginos meilę pasigavus ją kur nors patvoryje ir liaudiškais paprastais žodžiais išreiškus nepasitenkinimą d?l ?žeist? jausm?. Tradicijas š? kartą pademonstravo kita pus?. Atstumtą jaunuol? aplank? merginos gimin?s, žodžiu ir veiksmu paaiškinusios, kad sk?sti pilietiška, tačiau negražu.

Lietuva jau sugr?žo ? laikus, kai valdžia su savo piliečiais ?prato bendrauti skund? kalba. Pasirašyti ar anoniminiai, pagr?sti ar atvirai šmeižikiški, rašyti etatini? skundik? ar pirmą kartą neteisybę patyrusi? žmoni?, ? jie keliauja ? valdiškas institucijas, juos skaito, registruoja, svarsto. Taip liepia ?statymai. Juk tiesiog paprasčiau sulaukti skundo, j? patikrinti ir, nepriklausomai nuo galutinio rezultato, atsiskaityti už ?vykdytą darbą. Kai kurie piliečiai v?l prisimin?, kad skundas valdžiai yra puikus dalykas norint išspręsti visai kitas, su skundo tema tiesiogiai nesusijusias problemas. Ir kaipgi neprisiminti, jei esi tiesiog skatinamas anonimiškai ?sk?sti savo priešą.

Puikiai pamenu, kaip nepriklausomoje Lietuvoje atsirado pirmasis anoniminis pranešim? pri?mimo telefonas. Tai buvo laikmetis, kuomet teis?saugininkai nesidrov?dami viešai l?baudavo su ?autoritetingais? nusikalt?li? pasaulio veik?jais, o pilietis, iš ties? tapęs nusikaltimo auka ar svarbiu liudytoju, nebuvo tikras, ar jo pareiškimas iš artimiausio komisariato nenukeliaus pas tuos pačius nusikalt?lius. Tuomet ONTT atidar? vadinamąją ?karštą liniją?. Tais laikais tai buvo neišvengiama ir teisinga.

Tačiau po dešimtmečio jau turime tiek ?karšt? linij??, kad lengviau išvardinti institucijas, kurios vis dar nerado priežasties atsidaryti nuosavo anonimini? ?skund? langelio?. Pateikti anonimin? skundą juk taip pilietiška. Beje, informatori? logika kartais b?na paprasta: pasitvirtins ar nepasitvirtins, tačiau priešą vis tiek patampys po ?valdiškus namus?. Mane puikiai supras tie, kuriems nusišypsojo laim? gyventi greta pernelyg aktyvi? skundik?.

Blogiausia, kad atviras skundimas jau laikomas ?pilietiškumu?. Žiniasklaida dažnai prabyla skundikus palaikančiomis antrašt?mis, pvz., ?Jaunuolis nukent?jo už pilietiškumą?. Negi skundas iš keršto yra pilietiškumas? Jei taip, tuomet Lietuva didžiausią ?pilietiškumo? pakilimą išgyveno 1940-1953 metais. Kiek atsirast? t?, kurie nor?t?, kad sugr?žt? tokie laikai?

Paradoksalu, tačiau skundus nuolat tyrin?jančios institucijos pasidaro ypač l?tos, kai ? jas kreipiasi kryptingai vienu ar kitu klausimu dirbantys visuomenininkai ar bendruomeni? atstovai. Tuomet valdiškos institucijos sutartinai si?lo kreiptis tiesiogiai ? teismus ir joms netrukdyti. O kartais iš toki? institucij? nepavyksta net išpešti reikiamo dokumento ar tiesiog svarbios informacijos. Su tomis pačiomis b?domis susiduria ir pavieniai pareišk?jai, ?užkabinę? rimtesnes problemas. Taip vietin? policija gali m?nesi? m?nesius nagrin?ti skundus d?l pareišk?ją žudančios ?kosmin?s spinduliuot?s? ir tuo pačiu nekreipti d?mesio ? j? pašon?je veikiant? narkotik? platinimo tašką. B?tent tokia pad?tis, beje, susiklost? viename Kauno rajone.

Galima b?t? ilgai nagrin?ti, kod?l pilietinis aktyvumas siekiant atverti visuomen?s skaudulius pavirsta skundimo, dažnai anonimiško, vajumi. Tačiau viena iš priežasči? tiesiog akivaizdi. Vienas VMI atstovas, kalb?damas apie pranešim? (taip oficialiai vadinami skundai) efektyvumą, visai neseniai pripažino, kad visiškai pasitvirtina tik vienetai, iš dalies ? mažuma, o absoliuti dauguma j? yra tiesiog neapgr?sti. Kitose institucijose rezultatas greičiausiai bus dar prastesnis nei VMI. Bet užtat vyksta darbas. Darbas vardan darbo.

Vitalijus Balkus