Atsimenu, kad per gegužines pas mus suveidavo kaimas giedoc litanijų, tai mes, vaikai, užsiimdavom žaidimais. Dažniausia žiedų dalinom. Tai mūs buvo užsiėmimas gegužinių vakarais. Suaugį suvėjį pypkes rūkė, o mes žiedų dalinom. Tais laikais nebuvo tep, kap dar, kad viskas kultūryngai. Kas rūkė, tai rūkė, o kas ne, tai ne. Ir sėdėj tep visi rozu. …
Toliau skaityti „Vaiko pasaulis prieš penkiasdešimt metų. 3 dalis“
Atmintyje liko nuoširdūs pokalbiai su Justinu Marcinkevičiumi apie Poezijos pavasario pradžią. Ne kartą buvau jo namuose svečias, ne kartą jis mane vaišino arbata ir šiltu žodžiu. Prisimenu jį sakius, kad poezija ir pavasaris yra neatsiejami, kad gamta neapsieina be pavasario, nes jis natūraliai atsiranda, kitaip nei poezija ir žmogus. Žmogus turi poezijos ieškoti ir norėti …
Toliau skaityti „Trisdešimt Poezijos pavasarių (4). Justinas Marcinkevičius“
Dėkoju, kad leidai pajusti,Kad meilė pasauly yra.Yra, kaip ir žodis,Vienintelis žodis: MAMA. Galime jausti meilę tėvynei, broliui, Dievui, bet vienintelė ir nepakartojama yra meilė Motinai. Žodis „motina“ skamba taip, lyg būtų skirtas aukštesniesiems visuomenės sluoksniams. Artimesnis bus „mama“… Kiekvienas žino, ką reiškia šis žodis. Širdyje jis sukelia šiltus jausmus. Kažin ar labai nusidėsiu sakydama, jog …
Toliau skaityti „Mamai turime dėkoti už tai, kad išvis esame“
Jėzus kalbėjo žmonėms apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. …