Šiandien sukanka 4-eri metai nuo mūsų krašto visuomenininko, mokytojo, kraštotyrininko, etnografo, tautosakininko, publicisto, kelių tautosakos knygų ir albumo autoriaus, Punsko etnografinio muziejaus įkūrėjo Juozo Viktoro Vainos mirties. 2011 m. balandžio 1 d. Jis tyliai savo namuose iškeliavo amžino poilsio. Liko Jo nuveikti darbai ir Jis pats mūsų atmintyje ir širdyse. 2016 metais mūsų kraštotyrininkas būtų šventęs 100-ąjį …
Štai ką papasakojo Marijona Petruškevičiūtė-Klimasarienė, gimusi 1919 m. gruodžio 8 d. Dusnyčioje. Dar vaikai nemato vargo. Tegu jo velyk ir nemato, alia kap kadu tai prisiduotų, kad nebūtų dzyki. Oi, sunku ir biedna buvo nuog mažumės, kap raikėj aic pas kitus. Aršausia buvo pas bagotus tarnauc. Negerbė, šuniu gerau davė negu svecimam vaiku. Ne vienam …
Prabėgo 70 metų, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Atrodo, tie siaubingi laikai seniai praėjo, žaizdos apgijo. Mažėja žmonių, kurie išgyveno ir vis dar prisimena karo baisybę. Tačiau išlieka istorija, aprašyta knygose, išreikšta filmais. Vis dar išlieka ir praėjusios negandos ženklai: koncentracijos stovyklos su krematorijais (pvz., Auschwitz, Stuthoff), dabar virtusios tik muziejais ir masiško nekaltų žmonių …
Toliau skaityti „Visi esame lygūs prieš mirtį, tik mirtis mirčiai nelygi“
Stoviu ilgokai eilėje už vienos moters, bet ji manęs neužkalbina, nes nepažįsta. Aš jos irgi niekur anksčiau nesu mačiusi. Moteriai apsipirkus galvoju – atidarysiu bent duris, kad galėtų išeiti su pirkinių prikrautais krepšiais. Nedrąsiai pasisiūlau išnešti juos pro duris, padedu. Ji padėkoja. Jau noriu grįžti atgal, bet kažkas lyg kumštelėja – paklausk, ar bus kam …
Lyg iš balto sapno, Vaikystės tolių, Jaunystės skrydžio Išplaukia mokykla Ir mokytojų veidai mieli… Mokytojai, kas Jūs? Vaiko akimis – nepasiekiamas, Viską žinantis, orus, žvalus, Greitais žingsniais skubantis į klasę; Įžvalgus, reiklus, susimąstęs, rimtas. O akys – lyg beribio dangaus vaiskumo šviesa, Priverčiančios mąstyti, semti žinių, pažinti dvasinį pasaulį… Juk viskas dovanota veltui …
Kazys Kadziauskas su šeima atsikėlė į Vidugirius 1903 m. iš Menciškės kaimo, Kapčiamiesčio valsčiaus. Ten jis pardavė savo ūkį. Vidugiriuose nusipirko 17 ha ūkį iš vokiečio Kinaičio. Visus keturis savo sūnus (Kazį, Petrą, Vincą, Joną) iš paskutiniųjų leido mokytis, o pats skaitė tik spausdintą raštą. 1941 m. Kazys Kadziauskas su dukra ir žentu Gutausku išsikėlė …
Seniau ypač žiemą po kaimus keliavo piršliai su jaunikiais. Lankydavo namus, kur jaunų mergelių būta, ir stengdavos įpiršti jaunikį. Marytė Klimasarienė pasakoja: – Ne visom piršlys atveždavo jaunikį. Suveidzinėjom per vakarėlius ar talkas ir pacys dažnai nusižūrėdavom vieni kitus. Pamenu visus gimtinės žmones. Su Vitu Vižlensku ne sykį šokau vakarėliuose ar vestuvėse. Jis geras šokėjas …
„Viešpats davė ašaras širdžiai nuraminti, bet kodėl jų nepadarė saldžių?“ Gimiau 1932 m. Mano mama – Rožė Markevičiūtė iš Vilkapėdžių, tėvas – Juozas Jankeliūnas (mažažemis). Iš vaikų vyriausia sesė Ona, paskui aš – Vitas, sesė Elė, brolis Jonas ir jauniausias Juozukas, kuris būdamas trejų metukų nuskendo mūsų durpinėje po durpių kasimo. Ona ištekėjo už Jurgio …
2014 m. gruodžio 7-osios sekmadienis buvo nepaprastas – Žagarių bažnytėlėje paminėti visi per 30 metų joje dirbę kunigai bei pagerbti vietiniai meistrai, devyniems žmonėms, padėjusiems statyti šventovę, įteiktos padėkos. Šį sekmadienį prie altoriaus mišias atnašavo joje dirbę kunigai, o jų susirinko šešetas: Petras Gucevičius, Marius Talutis, Česlovas Baganas, Bernardas Augaitis, Arūnas Kesilis, Valdas Girdžiušas. Giedojo …
Susitikusi su Julija Svetlauskiene sukaupiau jos įvairiausių prisiminimų kraitę. Dabar noriu tais pasakojimais pasidalinti. Julija sako, kad seniau žmonės spėjo orus, pagal saulę žinojo, kelinta valanda. Pragydus gaidžiui kėlėsi vasaros darbams. Kai mažiausias šešėlis – pietūs. Tuomet ėjo ilsėtis. Mažai kas turėjo laikrodžius. Sodino ar sėjo linus, javus pagal mėnulį. Spalio mėnesį prisnigus sakydavo: jei …
Perėmiau iš tėvų gimtinės ūkį. Ištekėjau už Jurgio Svetlausko ir abu ūkininkavome. Užauginome tris dukras. Vienai iš jų aprašėme ūkį. Ji sukūrė lietuvišką šeimą. Gražino, gerino gimtinės ūkį. Dabar čia malonu lankytis. Kokia pažanga! Tai ne seniau, kai viską darėm rankom, šakėm, grėbliu, arkliais… Reikėjo sunkiai dirbti. Aprašę ūkį, su vyru ir jauniausia dukra apsigyvenome …
Lietuvoje gerbiami visų valstybių ir tautų karių kapai, nepriklausomai nuo to, kas ir kada juose buvo palaidoti. Mirtis – niekam išlygų nedaranti teisėja. Ypatingo visuomenės dėmesio ir ne tik nevienadienio rūpesčio turi sulaukti Lietuvos karių, šaulių, partizanų kapai. Tai valstybės piliečiai, kurie žuvo savo žemėje, gindami savo Tėvynę. Žuvusio už savo šalies laisvę kapas turi …
Knygnešystė – tai išimtinis reiškinys tautų istorijoje. Be lietuvių, jokia kita tauta nėra turėjusi knygnešių nei paties šio žodžio savo žodyne. Todėl taip sunku mums išaiškinti kitataučiams, kas yra knygnešys, ar išversti šį žodį į kitas kalbas. Knygnešiai – tai draudžiamosios lietuvių spaudos ir knygų gabentojai iš Mažosios Lietuvos ir jų platintojai Lietuvoje. Po 1863–1864 …
Toliau skaityti „Juozas Bielys – spaudos platintojas, knygnešys, gyvenęs Navinykuose“
Ona Tumelienė ir Petras Dapkevičius apie savo tėvą ir dėdę pasakoja: – Mūsų tėvui Kazimierui Dapkevičiui, gimusiam 1908 metais, pavyko baigti tik Seinų „Žiburio“ progimnaziją. Čia mokėsi ir sesuo Apolonija (pirmosios mamos), o jų brolis Jonas Dapkevičius, gimęs 1905 metais, baigė ne tik pokariu į Lazdijus perkeltą Seinų „Žiburio“ gimnaziją, bet ir Kauno Vytauto Didžiojo …